|
|
|
Diskografija
2010
 Kompaktinių plokštelių rinkinys „Pasaulį apjuosiu muzika", skirtas Ramučio Balčiūno atminimui 2009 metų pavasarį, koncerto šv. Jonų bažnyčioje metu, nustojo plakusi valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas" vyriausiojo dirigento Ramučio Balčiūno širdis... Kolektyvas neteko kūrybingo, temperamentingo dirigento ir vadovo, 45 savo kūrybinės veiklos metus paskyrusio šiam orkestrui ir jam sukūrusio stabilaus, reprezentatyvaus, plačiai pripažinto, disponuojančio daugiafunkciniu repertuaru (klasikinės muzikos transkripcijų, sakralinės muzikos, pramoginės ir roko muzikos, džiazo muzikos, maršų paradų, šiuolaikinės lietuvių muzikos, šiuolaikinės pasaulio kūrėjų muzikos programos), išsiskiriančio originalia atlikimo maniera šiuolaikinio pučiamųjų instrumentų orkestro įvaizdį. Vadovaujamas dirigento R. Balčiūno orkestras tapo šalies kultūros savastimi, jo universalios programos skambėjo svarbiausiuose šalies kultūros renginiuose bei prestižiniuose tarptautiniuose pučiamųjų orkestrų festivaliuose, kur ne vieną kartą muzikos kolektyvo profesinis ir meninis lygis buvo įvertinti pagrindiniais prizais bei laureato vardais (Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir t. t.), o 1998 metais Vokietijoje dirigentas pripažintas geriausiu „Show" maršo dirigentu. Pagrindiniai ir ryškiausi pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas" kūrybinės veiklos istorijos puslapiai susiję su dirigento Ramučio BALČIŪNO menine individualybe (dirbti su šiuo orkestru pradėjo 1964 metais). Šio muziko iniciatyva buvo plečiama ir šiuolaikiniais muzikos instrumentais papildoma orkestro sudėtis (orkestro veiklos pradžioje jame grojo 18 muzikų), sudarytos prielaidos atliekamų programų žanrų įvairovei, suburta merginų choreografinė grupė, tapusi neatsiejama tam tikrų programų dalimi, susiformavo savitas programų atlikimo stilius. Neišsemiama dirigento energija, išradingumas, muzikalumas, profesionalumas ir temperamentinga teatrališka dirigavimo maniera sukūrė universalų pučiamųjų instrumentų orkestrą „Trimitas", tapusį plataus šalies ir užsienio klausytojų rato pripažintu, pamėgtu ir laukiamu muzikos kolektyvu. Kompaktinių plokštelių rinkinys, kurį sudaro trijų skirtingų žanrų programos (klasikinės muzikos, lietuvių kompozitorių muzikos ir pramoginės muzikos programos), skiriamas orkestro dirigento atminimui pagerbti, pateikiant retrospektyvią kūrybinės veiklos apžvalgą, įtraukiant dalį pastaruoju metu diriguotų koncertinių programų kūrinių įrašų. Atliekamų kūrinių įrašai yra daryti įvairiais laikotarpiais ir aplinkybėmis, todėl skiriasi pateikimo kokybe, tačiau jie parinkti siekiant atskleisti pučiamųjų orkestro dirigento Ramučio Balčiūno talento, kuris skleidėsi įvairių žanrų ir stilių muzikos kūriniuose, spektrą. Solistas - vienas ryškiausių dabarties Lietuvos muzikų, koncertuojantis su žymiausiais šalies muzikiniais kolektyvais, plačiai pripažintas solistas - klarnetininkas virtuozas, pedagogas, kolektyvo meno vadovas Algirdas Budrys. Su šio muziko pedagogine ir koncertine atlikėjo solisto veikla siejamas Lietuvos pučiamųjų muzikos instrumentų suklestėjimo etapas. Dalį atliekamos klasikinės programos kūrinių aranžavo perspektyvus orkestro kompozitorius-aranžuotojas (jau pristatomas tarptautinėje muzikos arenoje), dirigentas Kazys Daugėla. Jo meistriškumo dėka, orkestro repertuare skamba daugelis klasikinės muzikos šedevrų.
2009
Andriaus Pleškūno kompaktinė plokštelė „Dvasiniam atgimimui“
Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro orkestro solistas stygininkas Andrius Pleškūnas teatro orkestre altu griežia jau tris dešimtmečius (nuo 1978 m.). Į teatro orkestrą atėjo baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tuo laiku jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvos muzikiniame, visuomeniniame gyvenime, kamerinių ansamblių konkursuose, kaip solistas koncertavo per Lietuvos televiziją, griežė dabar jau legendiniame dirigento Jono Aleksos suburtame kameriniame orkestre. 1987 m. LNOBT kamerinių ansamblių konkurse Andrius Pleškūnas solistų pogrupyje iškovojo I-ąją premiją. Nuo 1988 m. jis – orkestro altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas. Nuolat dalyvauja LNOBT operos studijos (vadovas prof. V. Noreika) kameriniuose koncertuose. Jis paruošė ir griežė solines alto partijas C. M. von Weberio operoje "Laisvasis šaulys", A. Adamo balete "Žizel", L. Delibeso balete "Kopelija" ir kituose spektakliuose.
Kartu su LNOBT kolektyvu Andrius Pleškūnas gastroliavo Rygoje, Maskvoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje; 1991 m. dalyvavo JAV lietuvių muzikos festivalyje, kur buvo atliekama A. Ponchielli opera „Lietuviai“( dirigentai V. Viržonis ir A. Vasaitis), operos festivalyje Verdianaeum’92 Italijoje (dirigentai R. Geniušas, G. Rinkevičius), Savonlinna’93 Suomijoje (dirigentai J. Aleksa, V. Viržonis, G. Rinkevičius), Speyer mieste Vokietijoje (2000m., dirigentas W. Keitel), Taivanyje (2000 m. atlikta G. Verdi opera „Aida“, dirigentai V. Viržonis ir M. Staškus), Murten Classics muzikos festivaliuose Šveicarijoje (2002–2004 m., dirigentai L. Balčiūnas, K. Zehnder, M. Staškus), Dalhalla operos festivalyje Švedijoje, Nottinham festivalyje Didžiojoje Britanijoje (2004 m., dirigentai J. Aleksa, M. Staškus), Izraelyje (2008 m.).
Tarp sėkmingiausių ir svarbiausių pasirodymų spektakliuose, kuriuose altas griežė solo partijas, išskiriamos 1988 m. gastrolės Varšuvoje ( G. Puccini „Madam Buterfly“, dirigentas J. Aleksa), 1992 m. – Vokietijoje (A. Adamo baletas „Žizel“, dirigentas V. Viržonis),1993 m. – Olandijoje (L. Delibeso baletas „Kopelija“, dirigentas G. Rinkevičius), 1996 m. – Lietuvoje ir Vokietijoje (J. S. Bacho „Pasijos pagal Morkų“, dirigentai M.Staškus ir J.Aleksa), 2004 m. – Didžiojoje Britanijoje (G. Bizet-R.Ščedrino baletas „Karmen“, dirigentas M.Staškus).
Nuo 1980 m. atlikėjas ypač daug dėmesio skiria sakralinei muzikai, groja Šv. Mišiose. Sakralinės muzikos valandų metu griežė Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose (2002–2003 m.), Čikagos Jėzuitų koplyčioje Lietuvių jaunimo centre (1991m., JAV), Kaohsiungo bei Taipėjaus katedrose Taivanyje, Nottinghamo katedroje Didžiojoje Britanijoje ir kt
Be to, Andrius yra kamerinės vokalinės, instrumentinės muzikos transkripcijų ir aranžuočių įvairių sudėčių ansambliams autorius, jis koncertuoja su lietuvių operos solistais, vargonininkais, kitais atlikėjais.
Andriaus Pleškūno žodžiais, kompaktines plokšteles įrašyti ir išleisti jį paskatino Čikagoje gyvenantys lietuviai Zenonas ir Ona Buinevičiai. Dar 1991-aisiais, išgirdę Andrių grojant Čikagos Lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (vargonais akompanavo Manegirdas Motekaitis), paklausė: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo grojimo? O galėtum!“ Gal šis nuoširdus ir draugiškas klausytojų palinkėjimas, o gal intensyvi kūrybinė ir visuomeninė veikla suformavo solinį stygininko repertuarą, kurį jis ryžosi įrašyti į minėtas kompaktines plokšteles.
Andrius Pleškūnas gimė 1955 m. tapytojos Janinos Marijos Pleškūnienės ir skulptoriaus Vlado Pleškūno šeimoje. Kauno J. Naujalio meno mokykloje mokėsi pas altininką G. Budreiką, 1973 m. baigė šios mokyklos V. Varčiko alto klasę. Senieji J. Naujalio meno mokyklos mokytojai, tarp kurių buvo ir šviesios atminties V. Varčikas, perdavė savo mokiniams gilias, dešimtmečiais puoselėtas muzikavimo styginiais instrumentais tradicijas (tarpukariu Kaune dėstė žymūs smuiko pedagonai I. Vildmanas-Zaidmanas, L. Auerio mokinys prof. A. Metzas).
1978 m. A. Pleškūnas baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA) prof. J. Fledžinsko ir P. Radzevičiaus alto klasę. Studijuodamas koncertavo akademiniuose studentų koncertuose, surengė rečitalį, dalyvavo tarprespublikiniuose kamerinės muzikos festivaliuose. Baigdamas įgijo orkestro solisto, dėstytojo, kamerinio ansamblio artisto kvalifikaciją. Atlikėjo meninei brandai didelę įtaką turėjo Lietuvos styginių kvarteto, R. Baršajaus, A. Navaros koncertuose girdėtas muzikos kūrinių interpretavimas. Taigi geriausias muzikavimo altu tradicijas Andrius sėkmingai tęsia – tai liudija ne tik jam patikėtos ir meistriškai atliekamos alto solo partijos visuose LNOBT spektakliuose, sakralinės muzikos koncertai, bet ir dvi palyginti neseniai išleistos kompaktinės plokštelės. Didžioji dalis kūrinių įrašyta Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – toje akustinėje aplinkoje, kurioje ir dera skambėti šio žanro muzikai.
Kompaktines plokšteles atlikėjas įgrojo Vilniaus instrumentų meistrų – Birutės ir Česlovo Kulevičių pagamintu altu, kuris sodriu ir tauriu skambesiu prilygsta geriausiems senųjų Europos instrumentų gamintojų pavyzdžiams.
Altininko Andriaus Pleškūno plokštelė, pavadinta „Dvasiniam atgimimui“, yra tarsi atlikėjo nueito kūrybinio kelio apibendrinimas – tiek daug ir įvairios muzikos bei įvairios sudėties ansamblių, žymių solisčių (I. Milkevičiūtė, A. Stasiūnaitė) balsų joje skamba. Gaudžiant Vilniaus arkikatedros varpams skamba ir atlikėjo mamos Janinos Marijos Pleškūnienės giedama giesmė.
Vertinant šį rinkinį, labiau išskirtinos altininko ilgametės darbo patirties Operos teatre subrandinti baletų „Kopelija“ (su varginoninku B.Vasiliausku) ir„ Žizel“ ( su LNOBT orkestru, dirigentas V.Viržonis, 1991 m. archyvinis įrašas) solo partijos, populiariosios klasikos „perliukų“ įrašai – C. Saint-Saenso „Gulbė“, F.Schuberto bei P. Mascagni „Ave Maria“, F. Listzso „Užmirštas romansas“, N. Paganini “Cantabile” ir kiti kūriniai, kuriuos altininkas griežia akompanuojant vargonininkui B.Vasiliauskui. Plokštelės metrikoje kruopščiai išvardyti ir visi leidinio rėmėjai.
Altininkui Andriui Pleškūnui linkime įrašyti per tris dešimtmečius parengtų alto solo kūrinių su teatro orkestru kompaktinę ploštelę!
Rūta Skudienė
Sveikinimai iš Klaipėdos
1. Georg Friedrich Händel Choras iš oratorijos Judas Maccabaeus / Chorus from the oratorio Judas Maccabaeus 2‘47 2. Joseph Haydn Duetas iš oratorijos Pasaulio sukūrimas / Duet from the oratorio The Creation (Valerija Balsytė, Artūras Kozlovskis) 3‘06 3. Charles Gounod Mefistofelio kupletai iš operos Faustas / Mephistopheles couplets from the opera Faust (Artūras Kozlovskis) 2‘10 4. Giuseppe Verdi Džildos ir Hercogo duetas iš operos Rigoletas / Duet of Gilda-Herzog from the opera Rigoletto (Rita Petrauskaitė, Žorž Siksna) 4‘36 5. Giacomo Puccini Toskos arija iš operos Toska / Tosca‘s aria from the opera Tosca (Svetlana Konstantinova) 3‘28 6. Richard Wagner Įžanga ir Izoldos mirtis iš operos Tristanas ir Izolda / Prelude and Isolde‘s love-death from Tristan and Isolde
(Dalia Kužmarskytė) 15‘35 7. Jean Sibelius Tuonelos gulbė iš Lemminkaineno siuitos / The Swan of Tuonela from the Lemminkainen Suite (Jonas Pastauka, anglų ragas / English horn) 7‘33 8. Alvydas Remesa Melodija / Melody (Vytautas Tetenskas, birbynė / Birbyne) 5‘15 9. Piotr Tchaikovsky Jeleckio arija iš operos Pikų dama / Yelecky‘s aria from the opera The Queen of Spades (Mindaugas Gylys) 4‘31 10. Michail Glinka Susanino arija iš operos Ivanas Susaninas / Susanin‘s aria from the opera Ivan Susanin (Igor Bakan) 5‘09 11. Aleksandras Aliabiev Lakštingala / The Nightingale (Rita Petrauskaitė) 4‘03 12. Johann Strauss Polka Šlovė Vengrijai / Eljan a Magyar Hungarian polka 3‘06 13. Franz Lehar Hanos daina iš operetės Linksmoji našlė / Hanna‘s song from the operetta The Merry Widow (Valerija Balsytė) 3‘53 14. Gaetano Donizetti Nemorino romansas iš operos Meilės eliksyras / Nemorino‘s romance from The Love Potion (Žorž Siksna) 4‘57 15. Enrico Canio Įsimylėjęs kareivis / The soldier in love (Mindaugas Gylys) 2‘02 16. Giuseppe Verdi Užstalės daina (Brindisi) iš operos Traviata / Drinking song - Brindisi from La Traviata (Visi solistai, choras, orkestras / all the soloists, chorus, orchestra) 3‘18
Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras / Symphony Orchestra of Lithuania Minor. Dirigentas / Conductor Ilmars Harijs Lapinsch. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras / Choir of the Klaipeda State Music Theatre. Chormeisteris / Choirmaster Vladimiras Konstantinovas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai / soloists of the Klaipeda State Music Theatre: Valerija Balsytė (soprano), Svetlana Konstantinova (soprano), Rita Petrauskaitė (soprano), Dalia Kužmarskytė (mezzosoprano), Mindaugas Gylys (baritono), Artūras Kozlovskis (basso), Igor Bakan (basso). Svečiai / guest soloists: Žorž Siksna (Latvija, tenor), Vytautas Tetenskas (birbynė)
MUZIKINIAI DESERTAI CD AUTORIAI IR KŪRINIAI
Jonas Dambrauskas „Neatjok šią subatėlę" ž. liaudies
Algimantas Kubiliūnas - „Ant kiekvieno kalnelio" ž. Just. Marcinkevičiaus
Dalia Kairaitytė - „Žemaitijos vaizdeliai" ž. S. Gedos
Giedrius Kuprevičius - „Ant kalnelio" ž. liaudies
Zita Bružaitė - „Baltoji impresija" ž. Z. Bružaitės
Vidmantas Bartulis - „Ave Maria"
Daiva Rokaitė - Dženkaitienė - „Regina coeli"
Algirdas Brilius - „Agnus Dei"
Vladas Švedas - „Liepsnojantys medžiai" ž. J. Degutytės
Solistai : Karolina Beinarytė, smuikas (5) Beata Andriuškevičienė, fortepijonas (9)
Dirigentai: Regina Kamičaitienė (2) Algimantas Mišeikis (7) Petras Bingelis (1, 3, 4, 5, 6, 8, 9)
Garso režisierius - Arnoldas Akelaitis Įrašyta Kauno valstybinėje filharmonijoje.
CD programa
C. Debussy Sonata smuikui ir fortepijonui I, II dalys Allegro vivo Intermede (Fantasque et leger) A. Dvorak Sonatina G-dur, op. 100, III dalis Scherzo: Molto vivace - Trio Atl. Dainius Puodžiukas (smuikas), Aidas Puodžiukas (fortepijonas)
G. Donizetti Nemorino romansas iš operos „Meilės eliksyras" L. Bernstein Tonio daina iš miuziklo „Vest Saido istorija" F. Lehar Oktavio daina iš operetės „Džiudita" R. Cocciante Grenguaro daina iš miuziklo „Paryžiaus katedra" Atl. E. Seilius (tenoras), Kauno valstybinis simfoninis orkestras, diriguoja M. Pitrėnas
A. Šenderovas Fortepijoninis trio Nr. 2 „In memoriam..." Atl. fortepijoninis trio „Fortvio" - Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė)
M. K. Čiurlionis Kyrie (aranž. A. Novikas) Išplėtota lietuvių l. daina Sodauto (aranž. A. Novikas) H. Edison Centerpiece ( ž. J. Hendricks, aranž. A. Novikas) W. Marsalis Big Fat Hen (aranž. A. Novikas) Inculto Well come to Lithuania (aranž. A. Novikas) Atl. Artūro Noviko džiazo mokyklos jaunimo vokalinė grupė „Jazz Island"
Dainius Puodžiukas - LMTA, Bostono universiteto (JAV) ir Longy muzikos akademijos (JAV) auklėtinis. Lietuvoje Dainiaus pedagogais buvo žymūs smuikininkai I. Armonaitė, J. Dvarionas, R. Katilius, E. Paulauskas. Užsienyje savo meistriškumą smuikininkas tobulino profesorių D. Mazurkevich, J. Mazurkevich, V. Spivakov, P. Zazofsky, S. Gaseau, V. Danchenko, P. Frank, D. Heifetz, K. Winkler ir kt. klasėse. D. Puodžiukas smuiku solo ir įvairių kamerinių ansamblių sudėtyse koncertavo Rusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Norvegijoje, Lenkijoje, Čekijoje, taip pat solo grojo su Bostono universiteto ir Longy akademijos simfoniniais bei žymiausiais Lietuvos orkestrais. Dainius yra tapęs šešių tarptautinių konkursų laureatu. Nuo 2008 m. smuikininkas groja styginių kvartete „Chordos", smuiko specialybę dėsto LMTA, yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių instrumentų skyriaus vedėjas, Lietuvos muzikų sąjungos meno tarybos narys.
Edmundas Seilius (tenoras) baigė magistro studijas LMTA, doc. V. Juozapaičio dainavimo klasėje, iki 2007 m. stažavosi JAV, tobulinosi meistriškumo kursuose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje. Studijų metais Nemorino vaidmeniu sėkmingai debiutavęs G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras", E. Seilius Lietuvos ir užsienio teatruose parengė nemažą vaidmenų bagažą. Tai Romeo Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta", Pang G. Puccini operoje „Turandot", Jurgelis B. Dvariono operoje „Dalia", Leopoldas J. F. Halevy operoje „Žydė", Alfredas G. Verdi operoje „Traviata", Rinučio G. Puccini operoje „Džiani Skiki" ir kiti. 2007 m. pavasarį, diriguojant J. Glover, atliko Eurimako vaidmenį C. Monteverdi operoje „Uliso sugrįžimas į tėvynę" Čikagos operos teatre. 2007-2008 m. sezoną dirbo Reino nacionalinėje Operoje Strasbūre. Grįžęs į Lietuvą, aktyviai įsijungė į Lietuvos muzikinį gyvenimą, yra parengęs keletą muzikinių programų, kurias atlieka žymiausiuose Lietuvos festivaliuose. Koncertavo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Japonijoje (su Varšuvos Didžiuoju teatru), Austrijoje, JAV.
Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island" susikūrė 1991 m. „Jazz Island" - tai kolektyvas, subtiliai atliekantis džiazo standartus, aranžuotas lietuvių liaudies dainas bei pasaulyje populiarius kūrinius. Kolektyvo repertuaras labai įvairus, autentiškas ir kartu novatoriškas, daugiausiai atliekamas be jokio instrumentinio pritarimo a cappella. „Jazz Island" išsiskiria ypatingu skambesiu, puikiu unisono valdymu, subtilia įvairių stilių nuovoka, ansambliavimu, muzikalumu, sceniškumu. Daugumą kolektyvo atliekamų dainų aranžuoja ir pritaiko „Jazz Island" vadovas Artūras Novikas, kuris ir pats dainuoja grupėje. „Jazz Island" yra daugkartinis „Dainų dainelės" laureatas, „Baby Sing Jazz", Junior Jazz" „Birštonas Jazz", „Kaunas Jazz" festivalių dalyvis. 2004 m. A. Noviko vadovaujamas kolektyvas dalyvavo tarptautiniame džiazo festivalyje „Montreux Jazz" Šveicarijoje, o 2006 m. pirmajame tarptautiniame Baltijos šalių vokalinių ansamblių konkurse mišrių vokalinių ansamblių kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. 2007 m. vokalinė grupė „Jazz Island" Lietuvos liaudies kultūros centro nominuota „Aukso paukštei", grupei suteiktas geriausios vokalinės grupės Lietuvoje vardas. Kolektyvas koncertavo Anglijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje ir kt.
Fortepijoninio trio „FortVio" nariai, LMTA absolventai Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė ir Povilas Jacunskas kartu muzikuoja nuo 2006 m. Konkursų laurais turtingą kolektyvo biografiją pradėjo I premijos laimėjimas V tarptautiniame S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse. Fortepijoninis trio „FortVio" taip pat yra tapęs tarptautinių konkursų Austrijoje ir Rusijoje laureatais, o meistriškumo kursų „16 Internationale Sommerakademie Prag-Wien-Budapest" Austrijoje metu 2006 m. ir 2007 m. laimėjo premiją už išsiskiriantį Vienos klasiko kūrinio atlikimą (J. Haydn Fortepijoninis trio C-dur Hob XV: 21) bei specialų prizą už puikią kamerinės muzikos kūrinio interpretaciją. Fortepijoninis trio „FortVio" yra nuolatinis įvairių meistriškumo kursų dalyvis - ansambliui pamokas vedė tokie žymūs profesoriai kaip A. Kouyoumdjian, S. Devich, F. Rados, P. Schuhmayer, J. Kluson, A. Bondurianskij. „FortVio" repertuarą sudaro įvairių epochų bei šalių kompozitorių kūryba, ansamblis aktyviai koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje - Portugalijoje, Rusijoje, Austrijoje, Danijoje, Islandijoje.
2008
Tai naujas lietuvių liaudies instrumentų ansamblio, vadovaujamo profesorės Linos Naikelienės, „VAIVORA“ kompaktinis diskas. Vadovė Lina Naikelienė - I kanklės, Aistė Bružaitė - II kanklės, Aušrelė Juškevičienė - bosinės kanklės. Irmantas Andriūnas, Gediminas Beržonis, Algirdas Jedemskij - birbynė, lamzdelis.
Solistės Irena Milkevičiūtė, Joana Gedmintaitė.
Dokumentinis filmas „Akimirkos"
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 75-mečiui. DVD, 2008
Nedidelė Lietuvos muzikos ir teatro akademija tarp kitų Lietuvos universitetų visada atrodo paslaptingai, nors, paradoksas, viešumu, integracija į visuomenę ir įtaka kultūros raidai ji neabejotinai buvo ir yra viena reikšmingiausių. Čia kasdien sutiksi nužengusias iš didžiųjų scenų ir ekranų visuomenei gerai žinomas asmenybes, daugelis kurių yra Lietuvos nacionalinės premijos laureatai. Jie čia dirba kasdienį pedagoginį darbą, jaunajai kartai perteikdami neįkainojamą meninę, intelektualinę ir emocinę patirtį.
Atėjusio čia studijuoti jaunojo žmogaus laukia sudėtinga misija, tik jis to dar nežino. Jo laukia anaiptol ne scenine euforija blizgantis kasdienis darbas – su nuolatinėmis pedagogo pastabomis, šimtąjį kartą „šlifuojamo" motyvo skambesio galvoje, su kūrybinėm abejonėm, nuolat persekiojančiu scenos baimės jaudulio.
Akademijoje dažniausiai vyksta individualus darbas, o studijos panašios į kūrybinį procesą ir įvairios, kaip ir įvairus pats menas: kiek jame rūšių, žanrų, stilių, kiek instrumentų, balsų, kokia neaprėpiama istorija ir neįspėtas kūrybinės galios fenomenas.
Ši, per 75-erius Muzikos ir teatro akademijos gyvavimo metus sukaupta dvasinė energija, iškiliausių istorinių asmenybių pėdsakai – yra neaprėpiamas turtas, apie kurį papasakoti tiesiog neįmanoma. Per 50 dokumentinio filmo minučių galima „sugauti" tik keletą istorijos ir dabarties akimirkų, galbūt šiek riek padėsiančių atskleisti tą paslaptingą menininko brendimo kelią į didįjį meną ir pripažinimą
2008 metų pradžioje išėjo Natalijos Katilienės (sopranas), Jūratės Rudžianskaitės (sopranas) ir Eglės Perkumaitės (fortepijonas) įrašyta amerikiečių vokalinės kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė „American Vocal Chamber Music“. CD leidimą parėmė Amerikos centras (The American Center), S. Karoso labdaros ir paramos fondas bei Lietuvos muzikų sąjunga. Kaip rašoma ant dailiai apipavidalinto lankstinuko, „šio CD pasirodymas – Fulbrighto programos rezultatas“. Plokštelės iniciatorė, sudarytoja ir redaktorė – LMTA Koncertmeisterio katedros docentė Eglė Perkumaitė.
1996–1997 m. ir 2005–2006 metais pianistė, gavusi Fulbrighto stipendiją, Jungtinių Valstijų Majamio ir Kanzaso universitetuose dirbo mokslinį bei kūrybinį darbą. Būdama Amerikoje, E. Perkumaitė susidomėjo miuziklu, o jos mokslinių ir praktinių interesų sritis – amerikiečių vokalinė kamerinė muzika. Pastarąją ji su kolegėmis atlieka koncertuose ir daro įrašus. Šiame CD atlikėjos savaip interpretuoja Charleso Tomlinsono Griffeso (1884–1920), Dominicko Argento (g. 1927), Charleso Iveso (1874–1954) ir Williamo Bolcomo (g. 1938) vokalinius ciklus.
Visus šiuos kompozitorius vienija keli dalykai. Svarbiausias iš jų – meilė vokalinei muzikai bei jautrus jos išmanymas.
Pirmosios kompaktinės plokštelės idėja ir koncepcija neatitolsta nuo "Grazioso" kūrybinio moto – tobulumo paprastume, kurį galėtume sutapatinti su mažais ir dideliais stebuklais, neretai slypinčiais visai šalia ir visai paprastuose dalykuose... Trumputės miniatiūros, tarsi iki tobulybės nugludinti prabangūs akmenėliai, kiekvienas spindėdami ir įvairiausiom spalvom žaižaruodami, klusniai sugula į vientisą tvarinį, sukurdami aplink save šviesią ir lengvą, virš kasdienybės pakylėjančią aureolę.
2008 m. „Auksinio disko” laureatais paskelbti pianistė Mūza Rubackytė, dainininkai Vladimiras Prudnikovas ir Sabina Martinaitytė, Sostinės vario kvintetas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.
2007
Paraiška istorijos metraščiui
Visuomet pavydėdavau rašytojams, o ypač dailininkams ir skulptoriams, kurių kūryba meno „vartotoją“ pasiekdavo užtikrintai ir beveik be „tarpininkų“, egzistuodama konkrečioje erdvėje ir „materialiu“ pagrindu. Laimingi buvo senųjų laikų muzikos kūrėjai, tokie kaip J. S. Bachas ar kiti jo amžininkai, patys kūrę ir patys atlikę savo muziką. O muzikos atlikėjo menas visais laikais buvo trapus it priešaušrio dvelksmas – prabėgo žavi akimirka ir ta būsena niekada nebegrįš, kaip tekantis upės vanduo. Net garso įrašų technika nelabai tesutvirtino šį trapumą, nors jai tobulėjant atsirado reali galimybė trapų atlikėjų meną įamžinti.
Tokį įamžintą iškiliausių Lietuvos muzikos atlikėjų meną „Muzikos barai“ jau ne vienerius metus siūlo savo skaitytojams, kartu su žurnalu leisdami ir Lietuvos atlikėjų įrašus. Tačiau nuo pat pirmųjų gramofoninių įrašų atsiradimo egzistuoja nuomonė, kad joks įrašas, net pats tobuliausias, neperduos tos ypatingos nuotaikos, gimstančios gyvo koncerto metu. Nuotaiką kuria detalių, taip pat ir vizualinių, visuma – atlikėjo laikysena, akių žvilgsnis, kostiumas, gyvas žodis publikai, apskritai – kūno kalba, o kur dar publika ir jos gyvas reagavimas (tai juo labiau nepakartojama detalė), pagaliau – net salės interjeras. Galima būtų priekaištauti taip manantiems per daug sureikšminus formą, vizualinę išorę. Gal tai – nūdienos paviršutiniškumo, potraukio triukšmingai pompastikai ženklas? Tačiau juk ir anais laikais, kai apie garso ar vaizdo įrašus nė nesapnuota, senieji meistrai, tokie kaip Francois Couperinas „Didysis“, teikė tam nemažą reikšmę.
„Muzikos barai“ ir šįsyk pretenduoja būti pionieriai Lietuvoje. Pirmąkart Lietuvos periodikos istorijoje skaitytojai turės progą patirtį tą nuotaiką, kuri tvyro jau dešimtmetį rengiamuose Didžiuosiuose muzikų paraduose. Nors 2001–2005 m. „Auksinio disko“ laureatų pasirodymai – palyginti nesenas istorijos tarpsnis, tačiau turėdami omenyje tai, kad skaitmeninis-optinis diskas gali pergyventi kelias žmonių kartas, galime sakyti, jog pradėjome fiksuoti mūsų atlikėjų meno, o kartu – dalį Lietuvos muzikinės kultūros istorijos.
Turbūt niekas šiandien nedrįstų prognozuoti, kaip atrodys muzikos atlikėjų menas Lietuvoje po penkiolikos, dvidešimties ar trisdešimties metų. Gal akademinė muzika ar klasika šiandienos samprata bus apskritai įrašytos į „raudonąją“ knygą, o drauge – ir gyvosios muzikos atlikėjai. O gal tokie pasidarys tik vietiniai lietuvių atlikėjai, Lietuvai tapus brangiai apmokamų užsienio artistų Meka? Stebint kai kurias dabartines tendencijas, toks scenarijus – visiškai įmanomas.
Tad jei savo rankose laikote „Muzikos barų“ numerį su DVD formato disku, gerai įsiskaitykite tai, kas parašyta ant disko viršelių, tas pavardes, kurios įėjo į istoriją, o jų išties daug. Kaip kitaip pamatysite, kokia sudėtimi grojo, pavyzdžiui, Čiurlionio kvartetas 2004-aisiais arba kas grojo Lietuvos kameriniame 2003-iaisiais, kai jam dirigavo profesorius Saulius Sondeckis.
Stilių, žanrų įvairovė – nuo Reginos Maciūtės atliekamų elegantiškų chanson iki spontaniškų Petro Vyšniausko ir Egidijaus Buožio improvizacijų, nuo Petro Geniušo skambinamų Chopino mazurkų iki Eugenijaus Kanevičiaus ar Artūro Anusausko džiazo kompozicijų. Visa tai galima rasti šiame trijų valandų trukmės diske, beveik viską, kuo turtingas nūnai mūsų atlikėjų menas.
Irena Milkevičiūtė - viena ryškiausių šiandieninės Lietuvos muzikos kultūros asmenybių, pasaulinį pripažinimą pelniusi dainininkė. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Z. Paulausko dainavimo klasę ir iš karto buvo pakviesta j Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame iki šiol dainuoja visas pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas. 1978-1979 m. studijas tęsė garsiojoje Milano „La Scala“. Ten parengė Čio-Čio-San, Mimi, Violetos bei soprano G. Verdi Requiem partijas, dainavo „La Scala“ rengiamuose koncertuose „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoję, Busete, Fidencoje. Po studijų teatre „La Scala“ buvo įvertinta kaip turinti „gerą vokalo techniką, nepaprastai muzikali, puikiai stilių jaučianti“ dainininkė. l. Milkevičiūtė - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė.
Apdovanojimai: 1977 - I premija M. Glinkos konkurse Maskvoje; 1978 - diplomas tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje; 1982 - II premija F. Erkelio ir F. Kodaly konkurse Budapešte; 1986 - II premija „Madama Butterfly“ konkurse Tokijuje; pelnė Lietuvos teatro sąjungos prizą „Kristoforas“ (1995); suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1996); suteiktas geriausios metų dainininkės Lietuvoje titulas, pelnė Operos bičiulių draugijos prizą „Kipras“ (1997); Nacionalinė premija (2000).
Tarptautinį pripažinimą l. Milkevičiūtė pelnė dainuodama daugelyje žymių pasaulio teatrų bei koncertų salių: buvusios Tarybų Sąjungos teatrų scenose, Maskvos didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Varšuvos didžiajame teatre ir kt. Dalyvavo Splito tarptautiniame festivalyje Kroatijoje, Savonlinos festivalyje Suomijoje, Birgit Nilsson rengiamame festivalyje Dalhaloje (Švedija), Peterburgo „Baltųjų naktų“ festivalyje (Rusija), Mendeno operos festivalyje Vokietijoje ir kt. l. Milkevičiūtė dainavo Paryžiuje ir Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Anglijoje, Škotijoje. Nuolat dalyvauja Čikagos lietuvių operos premjerose kartu su Čikagos „Lyric“ operos orkestru.
l. Milkevičiūtė yra surengusi per 100 solo koncertų Lietuvoje ir svetur. Koncertavo Baltijos, Užkaukazės valstybių, Rusijoje (Maskvos konservatorijos, R Čaikovskio salės, Sankt Peterburgo M. Glinkos kapelos salė), Anglijoje, Airijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Danijoje, Japonijoje, Filipinuose, Prancūzijoje, Austrijoje; 1991, 1992, 1993 m. surengė daug įsimintinų koncertų JAV (Niujorko „Carnegie Hali“, Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje, Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlande), taip pat Pietų Amerikoje (Rio de Žaneire, San Paule, Buenos Airėse, Montevidėjuje) ir kt.
l. Milkevičiūtė dirbo su daugybe įžymių dirigentų, tokių kaip Valerijus Gergijevas, Valerijus Kaganas, Fuatas Mansurovas, Paolo Olmi, Eri Klas, Gintaras Rinkevičius, Saulius Sondeckis, Jonas Aleksa, Juozas Domarkas, Vytautas Lukočius ir kt. Dainavo scenoje su Irina Archipova, Jevgenijumi Nesterenko, Gehamu Grigorianu, Kaludi Kaludovu, Paata Burchuladze, Sergejumi Larinu, Violeta Urmana, Stefania Toczyska, Olga Borodina, Roberto Scanduzzi, Dolora Zajick, Leo Nucci, Warren Mok, Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu ir daugeliu kitų.
Prieš pat suskambant pirmiesiems 2007-ųjų Dainų šventės „Būties ratu“ akordams išleistas žurnalo „Muzikos barai“ numeris kaip tik ir skirtas šiai šimtametei tradicijai – Lietuvos dainų šventei, jos istorijai bei dalyviams.
Žurnale pridėtas Lietuvos liaudies kultūros centro DVD „Lietuvos dainų švenčių didybė“ vaizdais iliustruoja šios šventės, kaip UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo, pobūdį.
Lietuvos muzikų sąjunga išleido V. Kuprio dainuojamų arijų ir dainų plokštelę CD formatu.
Niccolo Jommelli
Requiem
Introitus
Kyrie
Dies Irae
Offertorium
Sanctus
Benedictus
Agnus Dei
Atlieka choras „Vilnius“ ir Lietuvos kamerinis orkestras bei solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Vladas Bagdonas (bosas). Diriguoja choro „Vilnius“ meno vadovas ir dirigentas prof. Povilas Gylys.
Italų kompozitorius Niccolo Jommelli (1714-1774) daugiausia rašė operas – atstovavo garsiąją Neapolio mokyklą. Gimęs 1714 m. rugsėjo 10 d. netoli Neapolio – Averso miestelyje – gimtinėje praleido jaunystę ir pelnė operų kompozitoriaus šlovę. Muzikos mokytis pradėjo tradiciškai gimtojo miestelio bažnyčioje pas vargonininką, vėliau – Neapolio San Onofrio konservatorijoje, o po trejų metų mokslus tęsė Pieta dei Turchini konservatorijoje.
1737 m. buvo pastatyta pirmoji Niccolo Jommelli opera „L‘errore amofoso“. Po metų su pasisekimu pastatoma antroji kompozitoriaus opera „Odoardo“, pelniusi Niccolo Jommelli neregėtą šlovę.
1743-1746 m. Niccolo Jommelli praleido Venecijoje, direktoriaudamas konservatorijoje Ospedale degli Incurabili. Kiek vėliau persikėlė į Romą, kur toliau kūrė operas, gaudamas užsakymų ne tik iš Romos teatrų, bet net ir iš Vienos (Austrija) rūmų teatro.
Brandžiausius ir kūrybingiausius gyvenimo metus Jommelli praleido Štutgarte (Vokietija), kur atvyko 1753 m. Būtent Vokietija tuo metu garsėjo operos reformomis. Būtent Vokietijoje buvo sukurtos geriausios kompozitoriaus operos: „Attilio Regolo“ (1753 m.), „L‘Olimpiade“ (1761 m.), „Demofoonte“ (1764 m.), „Temistocle“ (1765 m.). Kūrė Niccolo Jommelli ir operetes, oratorijas, kantatas, nemažai bažnytinės muzikos.
Lietuvoje kompozitoriaus kūryba nežinoma. Choro „Vilnius“ dėka turime progos susipažinti su „Requiem“.
Niccolo Jommelli „Requiem“ – subtilus, lyriškas kūrinys keturiems solistams, chorui ir styginių orkestrui. Nuo garsiųjų pasaulinių žanro kūrinių (W. A. Mozarto, G. Verdi, H. Berliozo ir kt.) jis skiriasi ypatingu trapumu, skaidrumu, kompozitorius dar gyvena epochoje, vengiančioje būsimo dramatizmo („Dies Iraes“). Akivaizdu, kad Jommelli savajame „Requiem“ laikėsi Neapolio tradicijų ir religinį kūrinį praturtino operos elementais – arijų tipo solo epizodais, ansambliais.
Leonido Melniko, Boriso Traubo ir Valentino Kaplūno fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica” susikūrė 1993 m. Jo nariai jau gerokai anksčiau ne kartą muzikavo drauge ir į šį mažą kamerinį kolektyvą atėjo turėdami didelę meninę patirtį.
Ansamblio repertuaras labai įvairus: muzikantai mielai groja Vienos klasikų, romantikų, XX amžiaus kompozitorių kūrinius. Trio sėkmingai gastroliavo Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur, padarė nemažai įrašų, išleido kelias kompaktines plokšteles. Kritika pažymi puikų ansamblio susigrojimą, atlikimo kultūrą, stiliaus pojūtį, improvizacijos raišką ir artistiškumą.
Leonidas Melnikas – profesorius, habilituotas daktaras, baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją (fortepijoną ir vargonus). Tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje. Koncertavo daugelyje šalių. Jo įrašytas solines kompaktines plokšteles yra išleidusios Lietuvos, JAV, Rusijos leidybos firmos. Dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kelių knygų autorius. 2004 m. Melnikas buvo išrinktas Daugpilio (Latvija) universiteto Garbės daktaru.
Smuikininkas Borisas Traubas – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas. 1969 m. Kišiniovo (Moldavija) smuikininkų konkurse laimėjo laureato vardą. Daug metų griežė Lietuvos kameriniame orkestre, buvo šio orkestro koncertmeisteris ir dirigento asistentas. Šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas, taip pat Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas.
Violončelininkas Valentinas Kaplūnas baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi Sankt Peterburgo ir Maskvos konservatorijose. Beveik ketvirtį amžiaus buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelių grupės pirmasis koncertmeisteris, yra šio orkestro artistas, dėsto Vilniaus konservatorijoje, kur vadovauja styginių instrumentų skyriui.
Lietuvos dailės muziejaus ansamblio „Vaivora” ištakos siekia 1971 m. Tuomet susikūręs kanklių trio daugiau kaip du dešimtmečius skleidė liaudies meną surengdamas daugiau kaip 600 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.
2003 m. ansamblis žengė per atsinaujinimo slenkstį. Dabar jis vadinasi „Vaivora” – lietuviško skambesio žodžiu, nenurodančiu konkretaus instrumento, bet tarytum skleidžiančiu iš liaudies instrumentų garsų paletės spalvingą vaivorykštės šviesą.
„Vaivoros” vadovės rūpesčiai ir džiaugsmai, taip pat ir pirmųjų kanklių partija, kaip ir anksčiau, tenka Lietuvos muzikos akademijos profesorei kanklininkei Linai Naikelienei. Antrosiomis kanklėmis dabar kankliuoja jauna, perspektyvi kanklininkė Aistė Bružaitė, bosinėmis kanklėmis muzikuoja Aušrelė Juškevičienė. Ansamblyje groja birbynininkas Algirdas Jedemskis, dalyvauja birbynininkai Irmantas Andriūnas ir Eugenijus Čiplys.
Vaivoros” ansamblis tęsia „Kanklių” repertuaro liniją – programose skamba lietuvių kompozitorių klasikų kūryba, folkloriniai inkliuzai, taip pat – bene dažniausiai – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai.
„Vaivora” yra vienas originaliausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje, kruopščiai bei atsakingai puoselėjantis savo tautos kultūrinį palikimą. Ansamblio profesionalumą ir unikalumą rodo teigiamų šio kolektyvo koncertų recenzijų gausa ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Šis ansamblis gali būti laikytinas reprezentaciniu Lietuvos muzikiniu kolektyvu, lietuvių nacionalinės kultūros vizitine kortele.
Tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos solistė Judita Leitaitė yra viena iš aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų. Koncertavo Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Belgijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Dainavo daugelyje festivalių ir muzikos švenčių. Dainininkė nestokoja kūrybinių sumanymų. Rengiamos naujos programos, rusų, žydų, prancūzų, norvegų, suomių muzikos vakarai, “Musica sacra”, “Įžymių dainininkių muzikiniai paveikslai”. Tarp paskutiniųjų solistės darbų – muzikos kino filmui “Vilniaus Getas” įrašai, išleista kompaktinė plokštelė “Rusų romansai”, paruošta XX amžiaus šlagerių programa „Renkuosi meilę” talkinant ansambliui „4Tango”, ruošiama įvairių operų arijų programa. Jau 20 metų solistė džiugina tiek Lietuvos, tiek užsienio klausytojus. Praėjusiais metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai Judita Leitaitė apdovanota Vytauto Didžiojo Ordino Riterio kryžiumi, 2005 m. solistei suteikta Vyriausybinė Meno premija.
Džiazo pianistas ir pedagogas Saulius Šiaučiulis – mainstream žinovas, vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1974 m. baigė klasikinį fortepijoną Lietuvos muzikos akademijoje (prof. M. Azizbekovos klasėje). Baigęs studijas grįžo į gimtąją Klaipėdą ir įsitraukė į jos muzikinį gyvenimą. Nuo 1970 m. aktyviai reiškiasi kaip džiazo pianistas. 1970-1985 m. vadovavo Klaipėdos džiazo kvartetui, vėliau savo vardo ansambliui, nuo 1980 m. grojo su Klaipėdos konservatorijos diksilendu ir bigbendu, 1985-1994 m. – duetu su klarnetininku Pranu Narušiu. Yra muzikavęs su V. Čekasinu, V. Pilibavičiumi, V. Labučiu, J. Maksimovičiumi, T. Botyriumi, A. Jofe, A. Šilkloperiu, J. Whighamu ir kitais. Pastaruoju metu S. Šiaučiulis nuolat muzikuoja su Kauno bigbendu, bendradarbiauja su saksofonininku P. Vyšniausku, dainininku S. Januška. Pianistas koncertuoja ir su akademinės muzikos atlikėjais – choru “Aukuras”, Lietuvos nacionalinės filharmonijos styginių kvintetu, Kauno styginių kvartetu, Kauno kameriniu orkestru ir kt. Su įvairiais kolektyvais koncertavo Lietuvoje ir Europoje. S. Šiaučiulis – gerai žinomas pedagogas. Nuo 1973 m. dėsto Klaipėdos universitete, nuo 2002 m. jam suteiktas docento pedagoginis vardas, nuo 1997 m. dėsto E. Balsio menų gimnazijoje, 1997-2001 m. dėstė S. Šimkaus konservatorijoje. Yra išleidęs mokomosios literatūros: “Džiazo temos improvizavimo studijoms” (su CD). S. Šiaučiulis yra sukūręs džiazo kompozicijų, muziką Klaipėdos dramos teatro spektakliams “Kruvinos vestuvės”, “Pasaulio gaisras”, “Viskas apie moteris” ir kt., kuria muziką vaikams. 2006 m. Vasario 16-osios proga surengė koncertus Strasbūro lietuvių bendruomenei, o tų pačių metų vasarą koncertavo Airijos lietuvių bendruomenei. 2007 m. koncertavo JAV, Portugalijoje, Berlyne, Kino festivalio “Auksinis lokys” renginiuose. Su P. Vyšniausku grojo Berlyno Džiazo klube.
2006
1976-ųjų metų rugsėjis. Gausūs aplodismentai geriausio Herberto von Karajano konkurse kolektyvo vardą bei aukso medalį pelniusiam Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos styginių orkestrui, diriguojamam Sauliaus Sondeckio. Varginantis bei nuoseklus darbas prieš, saldi euforija po...
Tik ketverius metus 1952 metais gyvavusi Vilniaus dešimtmetė mokykla įkūrė savo styginių orkestrą. Žinoma, iš pradžių tik pedagoginiais tikslais. Šiam jaunam ansambliui vadovavo P. Bekeris. Tiesa, neilgai. Jau 1955 metais V. Krakauskaitės įkalbėtas prieš orkestrantus su batuta rankose atsistojo S. Sondeckis, tuo metu konservatorijos absolventas. Ir prasidėjo... žaidimas...
S. Sondeckis pasakojo, jog tuo metu trūko natų, atlikėjų, ypač kontrabosininkų bei altininkų. Čia pravertė viena dirigento gudrybė – perrašė partijas į smuiko raktą, smuikams uždėti alto stygas ir davė jauniesiems atlikėjams. Griežė smuiku, skambėjo tarsi altu – kvinta žemiau...
Pamažu atkaklus darbus atsiskleidė ir orkestro griežime. Nepaisant nuolatinės atlikėjų kaitos, S.Sondeckis sugebėjo nuosekliai tobulinti savo kolektyvo menines galias. Po puikaus pasirodymo Maskvos Kremliaus rūmuose, 1963 metais, pirmą kartą buvusiai Tarybų Sąjungai dalyvaujant ISME tarptautinėje konferencijoje „Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas“ Budapešte, atstovauti šalį buvo deleguotas būtent šis orkestras. M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras tapo pirmuoju kolektyvu Lietuvoje, išvykusiu už Tarybų Sąjungos ribų.
Po šio pasirodymo iki konkurso laukė dar ilgas kelias – eilė koncertų Lietuvoje, Maskvoje (1967 m.), gastrolės Olandijoje ir Belgijoje (1973 m.), po kurių kritikai rašė, jog „Pirmiausias jų grojimo įspūdis – tai grojimo natūralumas ir paprastumas. Be jokios vaidybos jie groja taip, kad belieka nusiimti skrybėlę ir nusilenkti jų mokėjimui įveikti bet kokius techninius sunkumus. Labai muzikalus dirigentas S. Sondeckis suformavo stebėtinai susigrojusį ansamblį“ („Dordts Daglad“ Dodrechtas).
20 metų atkaklaus S. Sondeckio darbo ne tik dirigavimo srityje, bet ir kruopštaus recenzijų, įrašytų plokštelių, žymių muzikų rekomendacijų kaupimo prireikė norint patekti į garsųjį jaunimo orkestrų konkursą. Peržengus šį konkurso laiptelį laukė dar sąjunginė perklausa, įvykusi 1976 metų pavasarį. Po jos – nuolatinės repeticijos, vasara mokykloje, ir mokslo metų pradžia Vakarų Berlyne!
Tik atvykę į konkursą, vilniečiai sužinojo, kas jų konkurentai – tai jaunimo orkestrai iš Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Japonijos, JAV, Lenkijos, Suomijos ir Vakarų Vokietijos – puikūs reprezentaciniai kolektyvai. Tarptautinę komisiją sudarė muzikai iš Vakarų Berlyno, VFR, Austrijos, Anglijos bei anuometinės Tarybų Sąjungos. Lietuvai atstovavo Valstybinės konservatorijos rektorius profesorius Jurgis Karnavičius.
Komisijos nariai galėjo prieš pasirodymą aplankyti repeticijas, kad objektyviau įvertintų kolektyvų pasirodymus. Tad paskutinė repeticija, pasak S. Sondeckio, buvo sunkesnė nei pats pasirodymas. Tuo tarpu 100 minučių programos paruošę orkestrai privalėjo išklausyti ir kitų konkursantų pasirodymus. Čiurlioniečiai, dalyvavę priešpaskutinį vakarą, žinoma, suabejojo savo galimybėmis. Tačiau puikus pedagogas S. Sondeckis, pajutęs nusivylimo nuotaikas, kolektyvą ramino teigdamas, jog nedidelė garbė laimėti prieš silpnus konkurentus...
Ir ką gi, pasiryžimas nugalėjo. Vėliau dirigentas pasakojo, jog tokios ilgos tylos prieš suskambant muzikai koncerte nebuvo turėjęs (batuta nė kiek nevirpėjo – ir tai vaikams buvo ženklas, kad dirigentas nesijaudina), o kolegos po to žavėjosi nuostabiu pianissimo. Komisijos narys J. Karnavičius teigė, jog M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestrui pergalę lėmė gilus meninis pasiruošimas, begalinis vaikų nuoširdumas, turiningai paruošta programa bei didžiulė vadovo S. Sondeckio patirtis, ryški dirigento individualybė. „Čiurlioniukai“ – jauniausias kolektyvas – surinko 11,3 balo – patį aukščiausią įvertinimą šiame konkurse, konkurso rengėjų iššifruotą kaip „geriau, nei labai gerai“.
Puikiai atlikta buvo visa programa. Nežinant, kas atlieka, sunku patikėti, jog griežia vaikai. Tačiau klausytojus labiausiai pakerėjo D. Šostakovičiaus Kamerinė simfonija fašizmo ir karo aukų atminimui. Pasak komisijos, tokio įspūdžio nebuvo palikęs jokio kito kūrinio atlikimas konkurse...
„Jei šitaip muzikuojama, nėra ko bijoti dėl muzikinio gyvenimo ateities. Tarybų Sąjungos orkestras, kurio dalyviams tik 14-18 metų ir kuriam diriguoja Saulius Sondeckis, gali kiekvienam profesionalų kameriniam orkestrui parodyti tikrai įkvėpto, įdvasinto, preciziško ir kiekviename muzikavimo pavyzdį“ rašė po konkurso Herbertas von Karajanas („Der Tagesspiegel“ Vakarų Berlynas). Legendinis maestro dėmesingai išklausė čiurlioniškų griežimą, o po to ilgai plojo, virš galvos iškėlęs rankas.
ITALIA IN JAZZ
Su šiuo „Muzikos barų“ numeriu gavote kompaktinę plokštelę, kurią Italų kultūros institutas Vilniuje dovanoja įvairiausiomis muzikinėmis kalbomis besidomintiems muzikos mėgėjams ir visiems italų kultūros draugams.
Lietuva – tai ne tik šalis, kur džiazo muzika yra vertinama ir mėgiama, bet ir viena iš įdomiausių Europos scenų, kurioje eksperimentuojama ir bandomos muzikinės naujovės. Apie tai kalba visoje šalyje kiaurus metus vykstantys populiarūs džiazo festivaliai bei nuolatinis Lietuvos muzikantų dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose užsienyje. Kažkas panašaus vyksta ir Italijoje, todėl pamanėme, kad būtų įdomu supažindinti klausytoją su Italijos džiazu, pristatyti kai kurių italų muzikantų kompozicijas. Mūsų kompaktinėje plokštelėje yra įrašyti vien tik italų muzikantų ir kompozitorių sukurti ir atliekami kūriniai – būtent toks buvo atrankos kriterijus.
Kaip skaitome trumpoje kūrinius parinkusio muziko ir kompozitoriaus Fabrizio Festa įžangoje, rinktinė „ITALIA IN JAZZ“ nėra išsami, ja tik norime atverti langą į plačią itališko džiazo panoramą. Norėtume paskatinti susidomėti ir pasmalsauti: entuziastingai palaikiusių šią iniciatyvą ir suteikusių progą pasirodyti šiai plokštelei leidybinių kompanijų katalogai yra labai turtingi. Tad kviečiame juos peržvelgti - būsite gražiai nustebinti.
Pirmasis „ITALIA IN JAZZ“ kūrinys yra saksofonisto Rosario Giuliani „More than ever“. Italų kultūros instituto ir Tarptautinio Klaipėdos džiazo festivalio kvietimu birželio 3 d. kvartetas „Rosario Giuliani Quartet“ gros Klaipėdoje. Tai puiki pirma proga išgirsti šį atlikėją grojant gyvai ir paklausyti itališko džiazo.
Dėkoju „Muzikos barų“ direktoriui ir visiems žurnalo darbuotojams, sutikusiems pristatyti savo abonentams itališko džiazo kompaktinę plokštelę, Fabrizio Festai už brangų bendradarbiavimą, muzikantams už paslaugumą, o „Dreyfus Records“, „Splasc(h) Records“, „Egea“, „Drycastle“ ir „Caligola Records“ – už tai, kad palankiai priėmė ir palaikė mūsų iniciatyvą.
Malonaus klausymo!
Alessandra Bertini Malgarini
Italų kultūros institutas Vilniuje
W. A. Mozart Simfonija D-dur KV 504
1. I Adagio. Allegro 13’ 09
2. II Andante 10’ 20
3. III Presto 6’ 14
Kamerinis orkestras Musica Viva (Maskva, 2003)
Johannes Brahms Koncertas smuikui op. 77
4. I Allegro non troppo - Cadenza - Tempo I 23’ 44
5. II Adagio 9’ 29
6. III Allegro giocoso, ma non troppo vivace - Poco più presto 8’ 28 TT - 71’ 27 Rusijos Filharmonijos simfoninis orkestras (Maskva, 1997). Solo – Aleksei Bruni
Dėkojame garso įrašų firmai „Vilanis“ (Austrija, Viena) ir „The Point of Music” (Londonas) už suteiktą teisę CD leidybai. Susipažinkime: dirigentas Ilmars Harijs LAPINSCH
Gimęs ir augęs Rygoje, ten pradėjo mokytis ir muzikos. Pirmasis instrumentas – smuikas, o E. Darzinio specialiąją muzikos mokyklą jau baigė su altu rankose. Maestro ir šiandien dėkingas Sankt Peterburgo (Leningrado) N. Rinskio-Korsakovo konservatorijos pedagogams, neleidusiems pamesti alt šiandien Laipnschas turi du diplomus – ir altisto, ir dirigento. O dirigavimo mokėsi kaip ir keturi lietuviai (Margarita Dvarionaitė, broliai Juozas ir Stanislavas Domarkai ir Liutauras Balčiūnas) pas legendinį Ilją Musiną. Teko studijų metais artimiau susipažinti ir su Herbertu fon Karajanu – dalyvavo didžiojo dirigento seminare. O aspirantūrą baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, profesoriaus Boriso Chaikino klasėje. Kadangi Latvijoje jaunojo dirigento niekas nelaukė, darbo teko ieškotis pačiam. Ir čia prasidėjo klajoklio gyvenimas: 1970-1971 m. Jaroslavlio konservatorija – vyriausiojo dirigento asistentas; 1975-1978 m. Tatarijos Muso Džalilios valstybinis akademinis operos ir baleto teatras – vyriausiasis dirigentas; 1978-1979 m. Belgrado nacionalinė opera (Jugoslavija) – dirigentas; 1979-1983 m. Maskvos Didysis teatras – TSRS Kultūros ministerijos stažuotojas, po to teatro stažuotojas, po to dirigentas; 1983-1984 m. Baškirijos valstybinė opera (Ufa) – vyriausiasis dirigentas; 1985-1990 m. Tomsko filharmonijos simfoninis orkestras – vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas; 1989-1990 m. Sverdlovsko filharmonijos simfoninis orkestras – vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas; 1990-1992 m. Mostaros simfoninis orkestras (Jugoslavija) - vyriausiasis dirigentas; 1994-1995 m. Austrijos kultūros ministerija (Viena) – patarėjas Bosnijos ir Hercogovinos klausimais; 1994-1996 m. Vienos Naujasis kamerinis orkestras - vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas; 1998-2000 m. Teatro Filharmonico di Verona (Italija) – dirigentas (baletas); 1999-2000 m. Makedonijos nacionalinė opera (Skopje) – dirigentas (baletas); 2000-2001 m. V. Dudarovos vadovaujamas Valstybinis orkestras – vyriausiasis kviestinis dirigentas; 2001-2002 m. Valstybinės įstaigos „Radijo ir televizijos simfoninis orkestras“, Kamerinis orkestras (Maskva) – vadovas (vyriausiasis dirigentas); 2002-2004 m. 3 mėnesių išvykos į Kinijos Liaudies Respubliką su Rusijos baleto teatru. Nuo 2003 m. – apsistojo Klaipėdoje. Mūsų teatre dirigavo G. Verdi operą „Traviata“ ir miuziklą „Merė Popins“. Pernai pastatė tautiečio Zigmaro Liepinio melodramą „Paryžiaus katedra“. Tai – sėkmingiausias pastarųjų metų pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ir visgi, peržvelgus tokią turtingą veiklos biografiją natūraliai kyla klausimas, kas gi skatino taip kaitalioti darbo vietas. - Mano mama, visą gyvenimą svajojusi dainuoti, labai džiaugėsi, kad aš pasirinkau muziko specialybę. Tiesa, ji visą laiką svajojo, tiesiog trokšte troško, kad gyvenčiau ir dirbčiau Latvijoje. Būtent jai aš savaip „skolingas“ už „minkštą“ savo būdą. Negaliu dirbti konfliktinėse situacijose. Juk dirigentas visuomet turi paklūsti direktoriui. Ir jeigu teatro ar koncertinės veiklos koncepcijos nesutapdavo – visuomet niekieno neragintas pasitraukdavau. Labai gerai žinau, kokiame teatre noriu dirbti. Tačiau niekad nesiryžau pats jį kurti. Jaučiuosi galintis muzikuoti, bet ne vadovauti principinei organizacijos strategijai. Taigi – ir diriguoju. Geresniems, ar blogesniems orkestrams, - manau, kad su visais įstengiu pasiekti pakankamai gerą rezultatą. Savaip didžiuojuosi savojo repertuaro mastais – nuo operų ir baletų bei stambių vokalinių-simfoninių formų iki kamerinių ansamblių. Mat ir šiandien nebijau pasiėmęs altą muzikuoti įvairiuose ansambliuose. Ypač esu laimingas, kai padedu dienos šviesą išvysti savo amžininkų muzikai. Juk kiekvieno atlikėjo pareiga, profesinė misija išleisti į gyvenimą kuo daugiau negrotos muzikos. Jeigu mes to nepadarysime – ji, mūsų dienomis sukurta muzika – negyvens. Nes, esant tokiam kompozitorių produktyvumui, tikrai sunku tikėtis, kad neatliktais kūriniais kažkas kažkada domėsis. Jaučiu pareigą ir malonumą rūpintis ir jaunų atlikėjų paieška – džiaugiuosi, kad man patikėta Belvederio (Austrija) jaunųjų atlikėjų konkurso Rytų regiono (Latvija, Estija, Lietuva) globa. Jau rimtas sąrašas susidarytų jaunųjų talentų, kuriems pasisekė padėti – šiandien jie dainuoja įvairių šalių teatruose. Ar ilgam apsistojau Klaipėdoje? – Tikiuosi, kad visam likusiam gyvenimui. Man patinka gyventi taip arti gimtosios Latvijos. Be to, dar niekad neteko dalyvauti teatro statymo procese – turiu viltį, kad artimiausiame dešimtmetyje mūsų kolektyvas įžengs į naujus rūmus. Taigi, esu laimingas Klaipėdoje. Beje, rūpinuosi ir naujojo teatro kolektyvu – nuo 2004 m. dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
DOSJĖ:
Koncertavo: Pasirodymai gastrolėse Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Uzbekistane, Kirgizijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Mongolijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Jugoslavijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Makedonijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Kinijoje su daugiau kaip 120 kolektyvų (tame tarpe 20 operos teatrų).
Dalyvavo žiuri: Vienoje, Krokuvoje, Zagrebe; pirmininkas – Sofijoje, Varšuvoje, Budapešte, Zalcburge, Paryžiuje.
Apdovanojimai: Mongolijos Liaudies Respublikos tautų draugystės ordinas – 1987 m.;
Rusijos Federacinės Respublikos nusipelnęs meno veikėjas – 1989 m.;
Austrijos Respublikos Garbės pilietis – 1994 m.
Repertuare: visos Beethoveno, Brahmso, Schumanno, Čaikovskio simfonijos, Vivaldi, Skarlatti, Stamico, Haydno, Saljerio, Mozarto, Schuberto, Mendelsohno, Franco, Mahlerio, Brucknerio, Dvorako, Bizet, Berliozo, Borodino, Glazunovo, Miaskovskio, Prokofjevo, Šostakovičiaus, Gagnidzės, Žiganovo, Kalninšo ir kt. kompozitorių uvertiūros ir simfoniniai kūriniai, o taip pat ir Ramo, Glucko, Weberio, Wagnerio, Verdi, Strausso, Ravelio, Debussy, Smetanos, Griego, Stravinskio, Schoenbergo, Britteno, Koplendo, Denisovo, Šnitkės, Czo Čžen Juanio, Vaskso stambių formų kūriniai bei operos.
Parengė AŽN
Piano trio. Kęstutis Grybauskas, Vilma Rindzevičiūtė ir Irina Venckus
Žymus Lietuvos fortepijono ir fortepijoninio ansamblio atlikėjas ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Kęstutis Grybauskas 1991 metais subūrė keturių pianistų ansamblį. Šis netradicinis pianistų ansamblis atlieka įvairių amžių ir stilių muziką, sukurtą vienam ir dviem fortepijonams šešioms ir aštuonioms rankoms. Ansamblio koncertai sulaukė puikaus atgarsio ir pripažinimo mūsų šalyje bei Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje.
Šioje plokštelėje profesorius Kęstutis Grybauskas drauge su savo buvusiomis studentėmis Vilma Rindzevičiūtė ir Irina Venckus pateikia retai atliekamus XIX amžiaus kompozitorių C. Czerny, C. Galos, L. Andre, J. Asher bei 1929 m. gimusio lietuviųkompozitoriaus V. Bagdono kūrinius fortepijonui šešioms rankoms
Piano duo. Vilmos Rindzevičiūtės ir Irinos Venckus
fortepijoninis duetas kūrybinę veiklą pradėjo 1997 metais. Vilma Rindzevičiūtė (1999 m.) ir Irina Venckus (2001 m.) baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. K. Grybausko fortepijono ir fortepijoninio ansamblio kl.) ir įgijo muzikos magistro laipsnį. Pianistės yra trijų tarptautinių fortepijoninių duetų konkursų Lietuvoje (Visaginas, 1997), Didžiojoje Britanijoje (Londonas, 1998), Belgijoje (Beringenas, 1999) laureatės. Fortepijoninis duetas tobulinosi profesorių Hans - Peter ir Volker Stenzl fortepijoninių duetų meistriškumo kursuose Vokietijoje, profesoriaus Hans Schicker fortepijoninių duetų meistriškumo kursuose Šveicarijoje. Pirmą kartą Lietuvoje atliko 5. Jadassohn ir F. J. Fetis sekstetus fortepijoniniam duetui ir styginių kvartetui su M. K. Čiurlionio ir Kauno styginiais kvartetais.
Koncertavo prestižinėse koncertų salėse Guildhall School of Music and Drama Londone bei F. Liszto muzikos akademijoje Budapešte. Fortepijoninis duetas dalyvavo jaunųjų atlikėjų festivalyje „Atžalynas 2000", „Didysis muzikų paradas 2000 " Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kristupo vasaros festivalyje (Vilnius, 2001 m.). Koncertavo Anglijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.
Auksinio CD 2006 laureatai
|
|
