Lietuvis iš prigimties labai muzikalus, menui lankstus ir palankus. Užtenka tik kalbėti lietuviškai, o kitataučiams atrodo, kad mes dainuojame. Lietuvių kalba išties labai daininga ir skambi.

Matyt šias ypatybes į Punsko kraštą atsinešė dzūkai XVI a., atėję čia nuo Merkinės ir Punios. Pirmieji šiame krašte muzikos skleidėjai buvo dvasininkai, bažnyčios tarnai – kunigai. O dainingų žmonių čia niekada nestigo. Pirmasis bažnyčios choras Punske  įsikūrė 1897 m. dėka kunigo  Žemaičio. Kiek vėliau – 1904 m., po spaudos draudimo laikotarpio panaikinimo, Punsko krašte pradėjo drąsiau reikštis lietuviškas kultūrinis gyvenimas – buvo statomi vaidinimai klojimuose (pirmasis jų – Keturakio „Amerika pirtyje“ 1906 m. Raistinių kaime (T. Paransevičienė, J. Malinauksaitė-Vektorienė „Lošimai kluoni“, psl. 4, Punskas 2007 m. ), jų pertraukose jaunimas dainuodavo, šokdavo, sakydavo monologus. Buvo atėjęs laikmetis – kuomet niekas jaunimo nevaržydavo gegužinėse lietuviškai dainuoti, šokti tautinius ratelius. Tokiuose vakarėliuose karaliaudavo kaimo muzikantai su skripkomis, armonikomis. „Lietuviška veikla pagyvėjo 1906 m. įsikūrus „Žiburio“ draugijos skyriui. (…) Draugijai rūpėjo, kad lietuviai būtų ne tik susipratę tautiškai, brangintų savo kalbą ir tradicijas, bet, kad būtų ir geri, dori katalikai. (…) „Žiburio“ draugija organizavo ir kluono teatrus, spektaklius, chorus, rengdavo koncertus, muzikos vakarus. (…) Punsko „Žiburio“ skyriaus pirmininkas buvo kunigas dekanas M. Simonaitis. Draugijos veikla buvo gerai organizuota. 1907 m. Punsko „Žiburio“ skyrius Seivų dvare pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ ir Jasiukaičio monologą „Ponaitis“. Miltakis vadovavo chorui, išmokė lietuviškų patriotinių giesmių ir dainų. Vakarui vadovavo studentas S. Šimkus“. (A. Sitarskienė „Prieškarinis Punskas“, psl. 31, Punskas 1993 m.)

Visas linksmybes sudrumstė karų ir pokarių laikotarpių veiksmai, kurie prislopino kultūrinį gyvenimą. „Pirmasis pasaulinis karas Punską užklupo 1914 m. rugpjūčio mėnesį. Maždaug nuo Žolinių. Gal po dviejų mėnesių prie Punsko sustojo frontas, kuris pasiliko per visą žiemą iki pavasario. Gyvenimas buvo suvaržytas. Jokios veiklos nebuvo. Atiminėjo arklius, todėl žmonės nevažiuodavo į bažnyčią, net vaikus bijojo vežti krikštyti. Pakriko ir bažnytinis choras. 1915 m. vikaru į Punską atėjęs kunigas Krakaitis gerai mokėjo vokiškai. Jis su vokiečiais susitarė, kad šie leistų jam suorganizuoti bažnytinį chorą, o choristų neimtų į Vokietiją darbams.“ (A. Sitarskienė „Prieškarinis Punskas“, psl. 31, Punskas 1993 m.)

Nuo 1920 m., kada šį kraštą užėmė Lenkija, lietuviška veikla vėl prigęso. Daug lietuvių buvo žudoma, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, gyventojams ribojamas judėjimas pasienio zonoje. Kunigų veikla daugiausiai apsiribojo bažnyčia, atsisakyta viešosios veiklos. Bet kultūrinė veikla, pasak Vinco Valinčiaus – ilgamečio chorvedžio, dar iki 1926 m. nebuvo labai stipriai engiama. Tik 1926 – 1936 m. kiekvieną kartą buvo reikalaujami leidimai organizuojant šokius ir kultūrinius renginius, įvesta cenzūra. Bet ir šie draudimai nenugalėjo lietuvių noro dalyvauti kultūrinėje veikloje. Dar būrėsi kaimuose chorai, dirbo ir Punsko bažnyčios choras. 1936 m. galutinai užgniaužiama lietuviška veikla. Pasienio gyventojams sutemus buvo draudžiama išeiti iš namų, net dirbantiesiems laukų darbus buvo liepiama pateikti asmens liudijimo dokumentus, dažnai buvo rengiamos kratos, gyventojai žiauriai mušami.

1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai uždraudė bet kokią veiklą. Vienintelė lietuviškumo grandis, kuriai nebuvo lemta nutrūkti - tai rožančius leistas giedoti bažnyčioje lietuvių kalba. 1941 m. „geranoriškų“ mainų dėka daug gerų ūkininkų prievarta buvo iškeldinami į Lietuvą, o jų ūkiai perduodami vokiečiams ir lenkams. Lenkijos liaudies respublikos pirmieji metai taip pat buvo sunkūs lietuviams. Lietuviai čia buvo nepageidaujami, buvo reikalaujama kalbėti lenkiškai. Ne vienas lietuvis, dar nespėjęs parodyti asmens dokumentų, pirmiausiai buvo maudomas durpinėse. Vėl įsisiautėjo kratos, mušimai, suėmimai. Dažniausia suėmimų priežastis – ginklų turėjimas. Jeigu to nepavykdavo įrodyti, tai bent gerai prikuldavo lietuvius ir tada paleisdavo iš areštinės.  Apie jokią kultūrinę veiklą net galvoti nebuvo įmanoma. (Konferencijos medžiagos „Kultura Wsi Puńskiej“, psl. 34-37, Warszawa 1987 m.)

Punsko krašto lietuvių inteligentija, tarp jų Juozas Maksimavičius, Juozas Jakimavičius, Vincas Valinčius, mokytoja Petronėlė Durtonaitė ir mokytoja Petronėlė Babkauskaitė tiktai 1951 metais išsikovojo leidimus rengti lietuviškus vakarus su šokiais, dainomis, vaidinimais. Savo veiklą atgaivino ir bažnyčios choras, kuriam vadovauti ėmėsi Valinčių kaimo ūkininkas, savamokslis Vincas Valinčius. 1951 metų birželio 1 d. Ožkinių kaime, pas Antaną Krakauską, įvyko pirmasis po karo viešas pasirodymas. Šoko Juozo Maksimavičiaus vadovaujama šokių grupė. Iš jos vėliau išsivystė choreografinis „Jotvos“ sambūris ir veikia iki šių dienų prie Punsko lietuvių kultūros namų. Pasirodymo metu dainavo Vinco Valinčiaus dainininkai, o vaikų vaidinimo grupė, vadovaujama Anelės Maksimavičienės pastatė „Stebuklingą ragą“.

Pokario laikotarpiu saviveiklininkai ir vadovai buvo savamoksliai. Vadovo duonos dažniausiai ėmėsi mokytojai, ūkininkai – sąmoningi lietuvybės puoselėtojai. Jų ryžtas ir noras išlaikyti tai, kas susiję su lietuviška kalba ir kultūra skatino veikti, kovoti.

Ypatingas lietuviško švietimo ir kultūros proveržis įvyko 1956 metais. Tuo metu įsisteigė Punsko licėjus, kuris gyvuoja iki šiol. Jo pagrindinė užduotis buvo sudaryti sąlygas moksleiviams vidurinį išsilavinimą įgyti gimtąja kalba. Šiuo metu licėjuje veikia jaunimo choras „Pašešupiai“ – vadovas chorvedys profesionalas - Jonas Pavilonis iš Alytaus, bei šokių būrelis „Šalčia“ – vadovė Asta Pečiulienė. Moksleiviai praturtina ne tik mokyklines programas, bet taip pat daug koncertuoja Lietuvoje. Dalyvauja konkursuose, festivaliuose.  

Tais pačiais metais atvėrė duris Lietuvių kultūros namai. Už šių namų įsteigimą visa Punsko krašto visuomenė yra dėkinga Petrui Rolofui ir jo motinai Sofijai Hofnerienei, kurie 1954 m. iš Gdynės atvyko į Punską. Už lietuviškos kultūros atgimimą didelę padėką reiškiame ir mūsų krašto kultūros veikėjams: Juozui Maksimavičiui iš Ožkinių, Vincui Valinčiui iš Valinčių, Viktorui Jankauskui iš Kreivėnų, Petronėlei bei Juozui Jakimavičiams iš Šlynakiemio.

Įsisteigus Punsko lietuvių kultūros namams pradėjo kurtis ansambliai: 1957 metais susibūrė mišrus choras „Dzūkija“, vadovaujamas Vinco Valinčiaus, buvo tai savamokslis Valinčių kaimo ūkininkas, dainavimo ir dirigavimo subtilybių išmokęs iš kunigų, ilgus metus giedodamas bažnyčios chore. Choras debiutavo 1958 m. I-ojo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos suvažiavimo metu, dalyvavo rengiamuose mūsų krašto lietuviškų ansamblių sąskrydžiuose. Klausytojai labai mėgo choro dainas, visur jis buvo šiltai priimtas, lydimas gausių aplodismentų. Nuo tų laikų „Dzūkijos“ choras dainuoja iki šiandien.

1958 metais veiklą pradėjo klojimo teatras, vadovaujamas Punsko licėjaus mokytojo Juozo Vainos, kilusio iš Vidugirių kaimo. Su savo aktorių būreliu režisierius pastatė  S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Kuprotą oželį“.

1966 m. veiklą pradėjo kaimo kapela „Klumpė“, vadovaujama mokytojo Antano Šliaužio. Buvo tai pirmas šios žemės sūnus, įsigijęs aukštesnį muzikinį išsilavinimą Lenkijoje ir sugrįžęs dirbti į savo kraštą. (Šiuo metu – tai pensininkas.) „Klumpė“ buvo ir yra didžiulis mūsų krašto kultūros žiburėlis, laimėjęs aukštų įvertinimų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijos scenose. Ji dalyvauja visose mūsų krašto rengiamose šventėse, koncertavusi anapus Atlanto, išleidusi tris savo albumus.

Kultūrinis, muzikinis gyvenimas taipogi išliko ir vystosi Seinuose bei Suvalkuose. Seinuose nuo 1907 metų iki Pirmojo pasaulinio karo be pertraukos veikė „Žiburio“ teatras, kuris rengė teatrinius vakarus. Buvo statoma daug vaidinimų. Pirmasis – buvo komedija „Trys mylimos“, po metų Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“, vėliau V. Peilerio „Šventoji Agnietė“, M. Pečkauskaitės „Į mokslą“, A. Fromo-Gužučio drama „Ponas ir mužikai“ ir kt. „Žiburio“ teatro pirmininkas buvo kunigas prof. J. Laukaitis. Vaidinimus lydėdavo „Žiburio“ choro atliekamos dainos. Chorui vadovaudavo kunigas prof. J. Narjauskas. Nors tarpukaryje kultūrinis gyvenimas buvo stipriai varžomas, lietuvių drąsa ir ryžtas buvo nenugalimi ir turėjo neįkainojamą reikšmę tautiniam ugdymui ir švietimui. Tuomet Seinų krašte pastatyta apie 50 vaidinimų. (autorė nenurodo kokie tai vaidinimai buvo)Po karo, nuo 1964 metais pradėjo veikti mėgėjų teatras, kuriam šiuo metu vadovauja Eugenija Pakutkienė. Yra statomos lietuvių autorių pjesės. Spektakliai rodomi mūsų krašte ir Lietuvoje. ( E. Pakutkienė – „Seinų teatras prieš 100 ir 10 metų“, Aušra, 2008/3-4 nr).

Seinuose lietuviška kultūrinė veikla suaktyvėjo 1999 metais atidarius Seinų Lietuvių Namus. Jų statybą rėmė Lietuvos vyriausybė, užsienio lietuviai bei vietos gyventojai. Seinuose šiuo metu veikia jau keli ansambliai: kaimo kapela „Šalcinis“, kuriai vadovauja Vytautas Gavutis iš Kuklių (Lazdijų raj.), moksleivių šokių grupė – „Atitiktinių aktivistų grupė“ - vadovaujama Alinos Dzimida  – Punsko licėjaus absolventės, vaikų pop grupė „Žiburys“ bei estradinis ansamblis „Seina“ – vadovas Juozas Pileckas iš Kučiūnų. Džiaugiamės, kad pakanka entuziastų, kuriems neabejinga lietuviška kultūra.

Suvalkai – tai sekantis lietuvių centras. Nors čia lietuvių ne tiek daug kaip Punske ar Seinuose, kultūrinė veikla yra apčiuopiama. Nuo 2002 m. Suvalkuose dainuoja choras “Ančia”, kuriam pradžią davė dainininkų grupė pasivadinusi „Suvalkų vyrais“. Šiuo metu jam vadovauja Jonas Pavilonis, profesionalus chorvedys, atvykstantis talkinti Suvalkų lietuviams iš Alytaus.

Suvalkiečiai kultūriniam darbui neturi jokių sąlygų. “Vienybės” klubas – vienintelis lietuviškas kampelis tinkamas sueigoms. Suvalkuose nuo 1908 metų dirbo mėgėjų teatras, kuris atgijo tik 1986 m., po 75 m. pertraukos. Tuomet buvo pastatytos dvi pjeses: K. Sajos komediją „Savaitgalio romanas“ ir Prokopavičiaus „Meilė – ne pupos“. Po 10 metų pertraukos, 1997m. jis atgimė „Sūduvio“ vardu. Šiuo metu teatrui vadovauja Aldona Kavaliauskienė. Teatras stato lietuviškas pjeses, vaidina mūsų krašto renginiuose bei Lietuvoje. (Juozas Vaznelis „Suvalkų mėgėjų teatro istorija“, Suvalkietis 2008/1/53, psl. 15)

 Laikotarpyje, kada jokių kalbų negalėjo būti apie bet kokį bendravimą su anapus SSSR sienos atskirtais broliais ir sesėmis lietuviais, Punsko krašto šviesuoliai, kaip antai Juozas Maksimavičius, Juozas Vaina, Jonas Stoskeliūnas, Jonas Pajaujis, Petronėlė Durtonaitė, Aldona Leončikaitė bandė dirbti taip, kaip išmanė. Jie sėmėsi išminties ir patyrimo iš savo tėvų ir senelių. Dėka jų galime šiandien didžiuotis tuo, ką turime – išlikusią lietuvišką kalbą, kultūros plėtrą, puoselėjamus mūsų tautos papročius, nesuniokotą žmonių dvasią.

Mūsų visuomenės muzikinis išprusimas – ne itin platus. Vyresni žmonės, kurie dalyvauja saviveikloje yra savamoksliai muzikantai, iš prosenelių dainavimo paslaptis paveldėję dainininkai. Jie groja ir dainuoja iš klausos ir tai daro puikiai. Kaimo kapeloje „Klumpėje“ jau 40 metų groja Valentas Uzdila, muzikantas neturintis jokio muzikinio išsilavinimo, tačiau gerai įvaldęs grojimą armonika ir smuiku. Jis būtent tas žmogus, kuris nepažįsta natų, o į repeticiją atėjęs, greit viską išmoksta iš klausos. Dažniausiai tai būna lietuvių liaudies melodijos ir „Klumpės“ vadovo kūryba.

Visais laikais egzistavo jėgos, kurios akivaizdžiai siekė sužlugdyti mūsų krašto lietuvių tautinę dvasią. Tai vis dar pasireiškia per bažnyčią (trūksta lietuvių dvasininkų, kurie Suvalkuose, Seinuose, Žagariuose galėtų atnašauti Šventas mišias gimtąja kalba. Vyskupai vizituodami Punsko parapiją pastoviai reiškia nepasitenkinimą Punsko bažnyčios choru, dėl kurio atseit visa bažnyčia negali įsitraukt į giedojimus mišių metu, siekiama visiškai atsisakyti choro giedojimų, vargonininkui nerūpi burti jaunimo ar vaikų chorą, kuris ateityje galėtų pakeisti dabartinius choristus.

Kitas lietuvių rūpesčio šaltinis – tai Muzikos mokykla. Punsko lietuvių pastangomis 1997 metais buvo atidarytas I laipsnio Suvalkų muzikos mokyklos filialas Punske. Tada visi džiaugėmės šiuo įvykiu, net neįtardami, kad ateityje gali kilti tautinių problemų. Pradžioje šios mokyklos direktoriumi buvo Antanas Šliaužys (vienintelis turintis muzikinį išsilavinimą mūsų krašte lietuvis, buvęs „Klumpės“ vadovas). Vėliau vadovavimą perėmė lenkų tautybės mokytoja iš Suvalkų. Daugelis čia dirbančių mokytojų yra lenkų tautybės. Tiktai trys pedagogai atvažiuoja iš Lietuvos (tai akordeono klasės mokytojas, birbynės ir fortepijono). Ir nors sakoma, kad muzikai nebūdingi kalbos barjerai, bet praktika rodo, kad mokant muzikos galima vaikus nutautinti. Ir šiuo metu tai mūsų didžiausias rūpestis. Vaikai muzikos teorijos mokomi lenkų kalba. Ne visi moksleiviai žino kaip natų vertės ar kiti muzikiniai terminai vadinami lietuviškai. Vaikams dažniau duodama groti lenkų kompozitorių muzika. Dar labiau apmaudu, kad net mokytojai atvykę iš Lietuvos, vaikus moko groti lenkų liaudies melodijų, kurias jie atlieka pvz. Sausio 13-osios minėjimo proga... Ir nežiūrint visų šių kliūčių tėvai, neturėdami kitos išeities, savo vaikus leidžia ir leis į šią mokyklą, nes lietuviai iš prigimties muzikalūs, jie nori tobulinti ir lavinti vaikus muzikos srityje, nori tęsti šeimų muzikines tradicijas …

Lenkijos švietimo sistemos mokymo programos apkrauna vaikus įvairiomis pamokomis išskyrus meninį ugdymą. Moksleiviai nedaug turi dailės, muzikos, rankų darbų pamokų. Per šias pamokas jie nesuspėja įsisavinti dėstomo dalyko pagrindų. Tai, kad mūsų krašto vaikai groja, šoka ir dainuoja – yra užklasinių būrelių ir kultūros namų veiklos dėka. Ne visada pakanka galimybių padėti augančiam jaunimui kultūriniai tobulėti. Trūksta dailininkų, muzikos mokytojų, kurie vaikų gabumus vystytų.

Kiekvienas laikmetis Lenkijos lietuviams sukelia rūpesčių ir vargų, meta naujus iššūkius, išbandymus. Ir iš šalies stebima ar lietuviai atsilaikys, ar įveiks tas jėgas, kurios akivaizdžiai verčia nutautėti. Amžiai parodė - Lenkijos lietuviai stiprūs, vieningi ir saugo lietuvišką dvasią. Stiprybė gimsta širdyse ir kuo didesnė gniaužanti jėga, tuo galingesnė valia, tuo didesnis noras kovoti, stiprėti.

Visos negandos yra įveikiamos, po kelerių metų tikimės, kad ir Seinai galės džiaugtis savo pasiekimais. Teigiamą pagrindą lietuviškai kultūrai, lietuvių kalbai suteikia 2005 metais atkurta “Žiburio” mokykla. Jinai turi tolimų laikų tradicijas. Savo darbą pradėjo dar 1918 m. Veikė ji, tiesa, neilgai, nevisai dvejus metus, tačiau jos reikšmė buvo labai didelė. Deja, karinis konfliktas tarp lenkų ir lietuvių dėl Seinų krašto priklausomybės baigėsi lietuvių pralaimėjimu, dėl to „Žiburio“gimnazija turėjo persikelti į Lazdijus. Po 85-erių metų stagnacijos, „Žiburys“ vėl „įsiliepsnojo“. Jis įsikūrė netoli Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose ir Lietuvių namų. Ir mokyklą, ir Lietuvių namus Seinų krašto lietuviams padovanojo Lietuva, kuri iki šiol ir išlaiko šį lietuvišką žiburėlį. Tikėtina - dabartinė “Žiburio” mokykla išugdys naują Seinų lietuvių kartą.     

Punsko lietuvių kultūros namai 2006 metais atšventė savo 50–ies metų jubiliejų. Pirmasis jo vedėjas buvo 1956 m. Petras Rolofas, kurį po kelių mėnesių pakeitė mokyt. Jonas Stoskeliūnas, o jį dar tais pačiais metais mokyt. Juozas Vaina. Vėliau šias pareigas ėjo 1958 – 1959 m. – Bronius Nevulis, 1959 – 1964 m. – Aldona Leončikaitė - Kislo, 1964 – 1965 m. – Sigitas Krakauskas, 1965 – 1972 m. – mokyt. Valentas Čėpla, 1972 – 1975 m. – Valentas Uzdila, 1975 – 1984 m. – mokyt. Algirdas Jonas Vaina, 1984 iki 2004 m. – Jūratė Kardauskienė, o nuo 2004 m. – Asta Pečiulienė. Visi, išskyrus pirmąjį, vadovai – tai šio krašto dukros ir sūnūs. Visus juos siejo vienas tikslas – dirbti savo krašto kultūros labui, neleisti užgesti jau įkurtam žiburėliui.

Aš pati, dar licėjuje besimokydama prisimenu (galėjo tai būti 1986 - 88 m.), kai po pamokų su plaktukais eidavome valyti senų plytų nuo cemento, kurios turėjo būti panaudotos naujų Lietuvių kultūros namų statybai. Statybos buvo pradėtos 1988 m., jos tęsėsi 16 metų. Jas finansiškai parėmė pirmiausiai vietinė bendruomenė, mūsų krašto išeivija, vėliau Lietuvos ir Lenkijos valdžia. 

Šiuo metu prie Punsko lietuvių kultūros namų veikia 7 ansambliai: vyriausias ir skaitlingiausias – choreografinis sambūris „Jotva“ buriantis apie 180 šokėjų (vaikučių, moksleivių ir studentų). „Jotva“ 2006 metais atšventė savo 55-metį. Ansamblio vadovė – Kornelija Janušanienė, gimusi Panevėžyje, baigusi Klaipėdos Universiteto choreografijos katedros sportinių šokių specialybę, sukūrusi šeimą Punske.

Mišrus choras „Dzūkija“ (gyvuojantis 50 metų) buria 26 suaugusius asmenis, vadovaujamas Vido Simanausko, gyvenančio Alytuje. „Dzūkijos“ vadovas profesionalus chormeisteris, 1979 m. baigęs Valstybinės konservatorijos (dabartinės Muzikos akademija Vilniuje) choro dirigavimo katedrą. V. Simanauskas vieną kartą savaitėje atvažiuoja į Punską iš Alytaus, kartu su savim atsiveždamas taip pat akomponiatorių.

Suaugusiųjų klojimo teatras ir vaikų dramos būrelis sulaukę profesionalios vadovės – šio krašto dukros – Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės. Jolanta įsigijusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto menotyros-teatrologijos bakalauro laipsnį. Suaugusiųjų klojimo teatras 2008 metais atžymi savo 50 –ies metų jubiliejų.

Kaimo kapela „Klumpė“ groja ir dainuoja 40 metų. Savo koncertinę veiklą pradėjo 1966 metais. Jai nuo 1998 m. vadovauja Jonas Zakaravičiaus iš Marijampolės. Jonas 1984 m. yra baigęs Klaipėdos konservatoriją liaudies instrumentų orkestro dirigento specialybę.

Suaugusiųjų šokių grupė „Vyčiai“ šoka nuo 2001 metų. Ją sudaro 25 – 38 m. asmenys. Savo repertuare turi lietuvių liaudies sceninius šokius. „Vyčiai“ koncertuoja kartu su „Klumpe“. Jiems  vadovauja Asta Pečiulienė, kuri 1994 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdoje choreografijos katedros lietuvių liaudies šokio specialybę.

Vaikų meno studija „Puniukai“ su dviem liaudies šokių grupėm, vokaline grupe ir kapela, kurią lanko apie 60 moksleivių. Asta Pečiulienė vaikus moko šokti, dainavimo ir grojimo moko Jonas Zakaravičius. Vaikų kapelą sudaro trys akordeonai, du smuikai, dvi birbynės, klarnetas, du lumzdeliai ir barškučiai. Vaikai mokomi taip pat pūsti skudučiais.

Punske Lietuvių kultūros namai jungia kultūrinį – muzikinį gyvenimą. Šis centras laikomas didžiausiu lietuviškos kultūros sklaidos šaltiniu. Be to lietuvių muzikinės kultūros židiniais dar yra ir mokyklos, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, kuri po savo sparnu globoja folklorinius Punsko krašto ansamblius, Muzikos mokykla bei 2007 m. įsteigtas Lietuvių liaudies kultūros centras. Šiuo metu Punske – prie čia išvardintų įstaigų ansambliuose dalyvauja apie 500 saviveiklininkų iš viso Punsko valsčiaus.

Didelis mūsų krašto dvasinis turtas – bažnyčios choro giedojimai. Choras gieda jau 110 metų. Tai kultūrinė tradicija ir dvasinė vertybė. Punsko lietuvių kultūros namų iniciatyva įrašytos trys kompaktinės plokštelės su rožiniais ir gedulingomis keturbalsėmis giesmėmis. Choro dalyviai giedoti išmoko iš savo tėvų. Kiekvieną sekmadienį prieš Sumą, choras gieda valandą trunkantį Švenčiausios Mergelės Marijos rožinį. Pastebima, jog vis mažiau jaunimo lankosi bažnyčioje. Kyla pavojus, kad ir rožinių giedoti ateityje nebus kam.

Muzikinis gyvenimas Punske yra turiningas. Mes vykstame į koncertines keliones po Lietuvą, Lenkiją ir tolimesnius užsienius. Anksčiau, kada Lietuvių kultūros namai buvo įsikūrę senoje būstinėje – rabino namuose, koncertai vykdavo mokyklos sporto salėje. Tada tai mes supratome ką reiškia paruošti koncertą, kai salės grindis reikėjo iškloti apsauginėmis plokštėmis, į salę reikėdavo sunešti sunki, iš kelių elementų susidedanti medinė scena, apie 300 kėdžių… Bet ir tai nebuvo mums kliūtis reikštis kultūrinėje plotmėje. Juk tokias sąlygas turėjome nuo 1980 iki 2000 m. (20 metų!) ir labai džiaugėmės, kad net tokias turime! O tai buvo tie metai, kai ir Punsko ansamblių veikla buvo intensyvi, retkarčiais atvažiuodavo artistai iš Lietuvos. Pirmieji pranašai iš Lietuvos, buvo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis su Nijole Tallat-Kelpšaite, Stasiu Liupkevičiumi  ir Nele Paltiniene. O kai 1985 m. atvyko koncertuot garsus „Armonikos“ ansamblis iš Lietuvos, koncertą teko rengti Kreivėnuose, ūkininko Petro Venslausko kluone, nes žinojome, kad sporto salė nesutalpins visų norinčių jį išgirsti.

2004 metais Punsko ir apylinkių gyventojams atvėrė duris nauji, erdvūs Lietuvių kultūros namai. Šių kultūros namų statybos iniciatoriumi buvo tuometinis Punsko valsčiaus viršaitis Romas Vitkauskas su grupe bendraminčių iš Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos prezidium Zenonas Burauskas, Sigitas Paransevičius, Konstantinas Sidaris, Romas Kardauskas, Valentas Uzdila ir Viktoras Vaina.

Lietuvai tapus laisva, žlugus SSSR ir pasikeitus Europos sandarai, Lenkijos lietuviams Lietuva yra pasiekiama be jokių sunkumų, sulaukiame didesnio dėmesio. Iš Lietuvos atvažiuoja ansamblių vadovai, kultūrinio ir muzikinio gyvenimo atstovai. Šio krašto lietuviai turi daugiau galimybių išlaikyti tai, kas jiems brangiausia – lietuvybę. Krašto supratingi žmonės suvokia, kad tik išlaikydami savo kalbą, kultūrą, tradicijas neišnyks kaip senovėje buvo su kitomis baltų tautomis.

Nemažai Lietuvos muzikos įžymybių dabar aplanko mus. 2006-tieji m. mums padovanojo nuostabių muzikos akimirkų. Klausėmės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, vadovaujamo prof. D. Katkaus. Sužavėjo mus ne tik subtiliai atliekami styginių instrumentų kūriniai, bet taip pat paties dirigento asmenybė. Mums jis pasirodė neeilinis žmogus – čia žiūrėk diriguoja, čia niūniuoja, čia vėl šoka… Be to, pasirodė, maestro puikiai pažįsta mūsų kraštą.

Choras “Jauna muzika”, vadovaujamas V. Augustino užbūrė mus savo išradingumu. Mes chorą buvome įpratę klausytis iš scenos, o šie atlikėjai žiūrovus apgaubė ratu ir mes patys buvome daina, mes patys atsiradome jos viduje, tai buvo mums neįprastas ir įsimintinas išgyvenimas.

Valstybinis Vilniaus styginių kvartetas, vadovaujamas. A. Vasiliausko padovanojo mums rimtos muzikos vakarą. Jų koncertas – tai tarsi kelionė po muzikinių laikmečių erdvę.

Vytauto Labučio džiazo kvartetas – be abejo tai pirmas tokio muzikos žanro koncertas Punske. Tokią muziką dažniausiai girdėdavome per televiziją, bet įspūdinga buvo ją pasiklausyti gyvai, o kad galima groti ir plastmasiniais buteliais, nugėrus truputį vandens, tai mums jau buvo tikra staigmena.

Kamerinis styginių orkestras “Camerata Klaipėda” su smuiko virtuozu V. Čepinskiu buvo lyg ir šių visų koncertų tikslo apvainikavimas. Gražiausių žiedlapių vainikas jau lyg buvo ir nupintas, V. Čepinskis pridėjo jam tik žalumo, sodrumo.

2007 metais buvome įtraukti į Lietuvos XI-ąjį Didžiojo muzikų paradą, kuris vyko ir Punske. Dalyvavo geriausi atlikėjai iš Lietuvos ir Punsko. Sėdėdami salėje apsalę klausėmės marimbos virtuozo S. Auglio, akordeonų trio „Chill‘out“, pokštaujančių pianistų R. Lukošiaus ir R. Jurkonio, operos solistų R. Juzukonytės ir D. Puišio, skrabalisto R. Šilinsko, pianistės A. Juozauskaitės, birbynininko V. Tetensko, kuriuos į Punską matė prasmę atvežti Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas prof. R. Žigaitis su dr. J.-R. Būdvyčiu.

Muzikos mokyklos mokiniai ir absolventai turėjo galimybę groti Lietuvos XI-ojo Didžiojo muzikų parado dalyvių teisėmis kartu su puikiais atvykusiais atlikėjais. Jaunieji muzikantai iš Punsko – tai smuikininkai Vida Bobinaitė ir Aidis Staskevičius, pianistas Albertas Šliaužys (mokyt. Genovaitė Bučinskienė), klarnetistas – Virgis Paznėkas (mokyt. Weronika Kordowska), akordeonistas – Matas Pečiulis (mokyt. Albertas Gražys), saksafonistas – Arnoldas Vaznelis (mokyt. Weronika Kordowska), birbynininkas Raimundas Venslauskas (mokyt. Arnoldas Beinaris), pučiamųjų instrumentų ansamblis: lumzdelis – Daiva Bacvinskaitė, birbynė – Raimundas Venslauskas, Albertas Šliaužys, klarnetas – Viktorija Kružikaitė, Gabrielė Krakauskaitė (mokyt. Arnoldas Beinaris).

Lietuvos XI-asis Didysis muzikų paradas – tai didžiulė dovana mums nuo Lietuvos. Mes patys niekaip nebūtume įstengę priimti tokį būrį šaunių atlikėjų. Taigi labai mums džiugu, kad Lietuva mūsų neužmiršta ir kruopelytę lietuviškos dvasios atveža iš anapus.

Visą laiką buvo juntama, kad Lietuva pilis, o Seinų – Suvalkų – Punsko kraštas – jos priešpilis, visada pasiryžęs ją ginti. Esame tvirtai įsitikinę, kad įveiksime visas laikmečių negandas, o iš Lenkijos lietuviško krašto, gandas apie mažą Lietuvėlę sklis po platųjį pasaulį.

Punsko lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė