2012 m. kovo 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko išskirtinės iškilmės: Centrinių rūmų Didžiojoje salėje buvo inauguruotas naujasis akademijos rektorius prof. Zbignevas Ibelhauptas ir garbės daktaro (honoris causa) vardas suteiktas operos primadonai Violetai Urmanai.

Pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Zbignevas Ibelhauptas ir pasaulinio garso dainininkė Violeta Urmana - bendramoksliai, studijavę tuometinėje Lietuvos konservatorijos Fortepijono katedroje. Šiuos du iškilius Lietuvos menininkus vėl draugėn suvedė LMTA bendruomenei svarbūs sprendimai. 2011 m. rugpjūčio 31 d. penktuoju akademijos rektoriumi išrinktas Zbignevas Ibelhauptas, o 2011 m. gruodžio 21 d. senato sprendimu Violetai Urmanai suteiktas garbės daktaro vardas. Tačiau reikėjo laiko, kad naujasis rektorius, aktyviai pasinėręs į pirmuosius darbus, pradėtų galvoti apie iškilmes, o keleriems metams į priekį numatytuose dainininkės Violetos Urmanos planuose atsirastų laiko kelionei į Lietuvą.

Kovo 15 d. pavakare iš LMTA Centrinių rūmų balkono suskambo muzika, ji užliejo Gedimino prospektą ir pasitiko išskirtinių iškilmių svečius - Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovus, universitetų rektorius, užsienio šalių ambasadorius, LMTA bendruomenės narius, rėmėjus, draugus. Pastato viduje ant laiptų griežė styginių kvartetas, salės prieigose buvo sukabinti nuotraukų iš įvairių LMTA istorinių laikotarpių koliažai.

Skambant mušamiesiems scenoje susėdo togomis pasipuošę Lietuvos universitetų rektoriai. Sulig pirmaisiais Sauliaus Auglio ir LMTA studentų atliekamos marimbos kompozicijos garsais, ant galinės Didžiosios salės sienos pasirodė istoriniai kadrai iš LMTA gyvenimo. Trumpas filmukas baigėsi senojo logotipo virsmu į naująjį - dailininkas Algimantas Gedgaudas sukomponavo sodrių vyšninės ir mėlynos spalvų skydą, kurį laiko dvi mūzos, simbolizuojančios muziką ir teatrą. Per renginį pirmą kartą pristatyta ir nauja LMTA vėliava, inauguracijos išvakarėse pašventinta Bernardinų bažnyčioje. Ta pati spalvinė gama dominavo specialiai tai progai dizainerės Sandros Straukaitės sukurtuose iškilmių drabužiuose.

Renginio vedėjui aktoriui Rimantui Bagdzevičiui į sceną pakvietus LMTA tarybos pirmininką Gintautą Kėvišą, senato pirmininką Leonidą Melniką ir LMTA rektorių Zbignevą Ibelhauptą, akademijos mišrusis choras sugiedojo „Gaudeamus igitur". Pristačius naujojo rektoriaus meninės ir pedagoginės veiklos pasiekimus, LMTA studentai įnešė rektoriaus regalijas - grandinę ir kepurę, jos buvo iškilmingai įteiktos prof. Z. Ibelhauptui. Uždėjęs ranką ant LMTA statuto jis perskaitė priesaiką, po kurios buvo iškilmingai paskelbtas naujuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriumi.

Rektoriaus inauguracinė kalba buvo skirta pamatinėms vertybėms ir ateities vizijai - tai moderni, tradicijas puoselėjanti prestižinė aukštoji menų mokykla, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos ir Europos meninės edukacijos ir kultūros procesuose.

Inauguruotą rektorių pasveikino ir gėlių puokštę atsiuntė Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius (sveikinimus perdavė jo patarėjas Virgis Valentinavičius), švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Lietuvos rektorių konferencijos prezidentas Remigijus Žaliūnas, Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Antroji renginio dalis prasidėjo Petro Vyšniausko saksofono improvizacija ir Violetos Urmanos nuotraukų vaizdais, demonstruojamais ant galinės salės sienos. LMTA absolventė, pasaulinio garso operos primadona buvo pakviesta į sceną. Senato pirmininkas prof. Leonidas Melnikas perskaitė nutarimą dėl garbės daktaro vardo suteikimo Violetai Urmanai, ką tik inauguruotas rektorius pristatė dainininkės pasiekimus.

Aidint būgnams studentai įnešė garbės daktaro regalijas - togą, kepurę ir diplomą su ant grūdinto stiklo išgraviruotu lotynišku tekstu. Studentai Violetą Urmaną apvilko Sandros Straukaitės sumodeliuota toga.

„Čia praleidau dešimt metų, iš kurių penkerius buvau gana tingi pianistė, o kitus penkerius metus studijavau dainavimą. Įgytą muzikinį išsilavinimą scenoje jaučiu kiekvieną kartą - tai užnugaris, kuris padeda kiekvieną užduotį atlikti kuo geriau. Esu nepaprastai dėkinga Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, rektorius turbūt mane nori įpareigoti atiduoti skolą. Jaučiu, tai anksčiau ar vėliau įvyks. Noriu padėkoti tiems, kurie manimi tikėjo ir kurie netikėjo - už postūmį atsiduoti instrumentui, kuris yra mumyse", - šventinėje prakalboje sakė Violeta Urmana.

Iškilmingą ceremoniją vainikavo unikalus Violetos Urmanos ir Zbignevo Ibelhaupto duetas. Rektoriui akompanuojant švytinti primadona atliko Richardo Wagnerio „Angelą" iš ciklo „Mathildos Wesendonck dainos" ir Juozo Gruodžio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ulijona".

LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas savo veiklos programą grindžia pamatinėmis vertybėmis: akademijos tapatybės puoselėjimas ir atnaujinimas atsižvelgiant į naujus kokybinius reikalavimus, kūrybiškumas ir atvirumas naujoms idėjoms bei praktikoms, profesionalumas ir efektyvi vadyba. „Šiandien norisi susitelkti į ateities viziją, - sako rektorius. - Tai moderni, tradicijas puoselėjanti prestižinė aukštoji menų mokykla, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos ir Europos meninės edukacijos ir kultūros procesuose. Akademijos absolventų pasiekimai išbandomi ir įvertinami žymiausiose pasaulio meno erdvėse - „La Scalos" ir „Gewandhaus" scenose, Avinjono teatrinėse aikštelėse ir Berlyno kino salėse. Tai privilegija, o kartu ir atsakomybė, skatinanti stiprinti ir atnaujinti studijų procesą, ugdyti studentų - būsimųjų profesionalių menininkų ir pedagogų - profesines, kultūrines, komunikacines, iniciatyvumo ir kūrybiškumo kompetencijas."

Nurimus iškilmių jauduliui susitikome su rektoriumi Zbignevu Ibelhauptu jo kabinete ramiai aptarti LMTA kaitos lūkesčių ir galimybių. Rektoriaus kadencija - penkeri metai. Kiek gi per tiek laiko (daug? mažai?) galima nuveikti? Juolab kad vis daugiau talentingiausių specialiąsias muzikos mokyklas baigusių jaunuolių renkasi studijas užsienyje kaip pigesnes ir suteikiančias daugiau ateities galimybių. O gal aukštosios mokyklos diplomas apskritai nereikalingas sėkmingai koncertuojančiam muzikantui? Legenda virsta lordo Yehudi Menuhino pavyzdys: ar kas domėjosi, ar kam buvo svarbu, kad legendinis muzikantas neturėjo aukštojo mokslo baigimo diplomo?

Zbignevas Ibelhauptas: Aukštosios mokyklos paskirtis - vykdyti studijas ir užtikrinti jų kokybę. Rengiame ir atlikėjus, ir pedagogus, pirmiausia turime įvykdyti valstybės nustatytus minimalius reikalavimus, kad baigęs mūsų mokyklą žmogus turėtų galimybę įsidarbinti. Taip pat turime rūpintis, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomas įgytų didesnį svorį, taptų svajone aukštojo mokslo siekiančiam žmogui. Kartelę esame iškėlę labai aukštai. Jūsų klausimas dėl diplomo galbūt galėtų būti pateikiamas tiems žmonėms, kurie organizuoja koncertus, užsiima muzikos vadyba. Tai yra mūsų akademijos ir koncertinę veiklą organizuojančių institucijų sąsajų klausimas. Šiuo atveju mes turime gana palankias sąlygas, mat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos taryboje kaip tik yra tų žmonių, kurie organizuoja Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Tai - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis. Jie puikiai orientuojasi kultūros lauke ir žino, ko šiandien labiausiai trūksta.

Audronė Nekrošienė: Prieš Naujuosius metus sulaukėme Konstitucinio Teismo sprendimo dėl aukštųjų mokyklų tarybų sudarymo principų ir veiklos. Ar keičiasi tarybos funkcijų traktuotė po šio sprendimo?

Z. I.: Seimo sudaryta darbo grupė (joje buvo universitetų rektorių, visuomenės atstovų, Seimo narių), atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo sprendimą, suformulavo pasiūlymus dėl pataisų. Neseniai vykusioje Rektorių konferencijoje susipažinome su siūlomomis pataisomis ir visi vieningai joms pritarėme. Esminiai klausimai - trinaris valdymas (rektorius, taryba, senatas) ir rotacija. Valdymo klausimais visi sutarėme. Net tie universitetų rektoriai, kurie anksčiau kategoriškai nesutiko su tarybos funkcija (norėta visas tarybos funkcijas perleisti senatui), pritarė, kad universitetų valdyme turi dalyvauti žmonės iš šalies - tai būtina dėl atskaitingumo visuomenei. Svarbu yra proporcijos ir pasiskirstymas. Visus ne universiteto darbuotojus „filtruos" senatas, jis gali pritarti arba nepritarti siūlomų tarybos narių kandidatūroms.

A. N.: Kitaip tariant, galime tikėtis, kad bus sugrąžinta universitetų autonomija. Nes visuomenės sutrikimą būtent ir sukėlė tai, kad autonomija tarsi buvo perleista Švietimo ir mokslo ministerijai, o tiksliau - ministrui...

Z. I.: Taip, autonomija grįžta, tačiau su tarybos nariais iš šalies, kas yra labai svarbu. LMTA taryboje tik vienas narys, kuris nėra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinis - Davidas Geringas. Tačiau jis „čiurlioniukas".

A. N.: Juokaudama drįsčiau paprieštarauti - Davidas Geringas dirigavimo mokėsi pas profesorių Juozą Domarką, tad ir jis tam tikra prasme mūsų auklėtinis, gal tik negavęs diplomo...

Z. I.: Na, tuo požiūriu visi tarybos nariai yra arba pas mus dirbantys, arba akademijos alumnai...

A. N.: Tačiau visuomenė kvestionavo ne tiek tarybų sudėtį, kiek patį precedentą, kad lemtinguoju švietimo ir mokslo ministro sprendimu dėl absoliutaus (pagal ankstesnį statutą) aukštosios mokyklos valdymo organo - tarybos - sudėties buvo prarasta aukštųjų mokyklų autonomija.

Z. I.: Autonomija buvo atkurta gana išmintingai. Aš asmeniškai laikausi nuomonės, kad išorinių narių dalyvavimas universiteto valdyme yra sveikintinas. Tai sudaro galimybę išvengti sektantiškumo ir uždarumo. Lemiamą balsą vis tiek turi universiteto bendruomenė ir senatas. Net jei atsirastų tarybos narių, kuriems šautų į galvą siūlyti nepalankų universitetui sprendimą, lemiamą žodį tartų senatas. Taigi autonomija nepažeidžiama. Manau, kompromisas rastas.

A. N.: Užsiminėte, kad beveik visi LMTA tarybos nariai yra susiję su muzika. Kiek tai užtikrins mūsų akademijos ir darbdavių ryšį? Mano nuomone, pastaraisiais metais jis buvo pažeistas. Ypač lyginant su stipria, matyt, ir vertinga ankstesnių metų sistema: juk visi LMTA absolventai būdavo įdarbinami, iš anksto būdavo numatomas jų poreikis.

Z. I.: Vienas esminių mūsų komandos tikslų yra profesionalus rengiančių institucijų ir darbdavių ryšių sugrąžinimas. Grandžių, kurios rengia būsimuosius menininkus (muzikos mokyklos, meno mokyklos, mūsų akademija), ir darbdavių bendradarbiavimas yra būtinas. Tai vienas svarbiausių mūsų politikos, strategijos uždavinių. Kai situacija bus sutvarkyta mūsų aukštosios mokyklos viduje, privalėsime atkurti ryšius su konservatorijomis, meno mokyklomis, ugdančiomis būsimuosius studentus. Jei nematysime jų Lietuvoje, neturėsime ko siūlyti orkestrams, vešimės studentus iš Kinijos... Taigi, grandžių ryšys yra būtinas. Su Nacionalinės filharmonijos generaline direktore, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovais esame kalbėję apie neformalų tokių ryšių veiksmingumą, apie specialistų, pedagogų pritraukimą į mūsų akademiją, galbūt ir menininkų, kurie pas mus atvyksta gastrolių. Turime gana skaudžių sričių, pvz., senosios muzikos interpretacija. Kol kas senosios muzikos dėstymas nėra deramo lygio. Kita sritis - šiuolaikinė muzika. Nebijokime matyti ir pripažinti silpnų vietų, jas keisti, sukurti deramą šių sričių bazę. Žinoma, turime ir stiprių, konkurencingų studijų programų.

A. N.: Ką ketinama reformuoti, kas keisis iš esmės ir ką akademijai suteikia viešosios įstaigos statusas?

Z. I.: Tai du skirtingi dalykai. To, ką mes ketiname reformuoti, nesiečiau su viešosios įstaigos statusu. Pamatinių vertybių reformuoti neišeina, ant jų laikosi pasaulis. Žinoma, norime grąžinti pagarbą, prestižą savo įstaigai, tačiau tam reikalingi veiksmai, o ne kalbėjimas. Pradėjome reformuoti valdymą, administraciją. Pirmieji žingsniai jau žengti. Pagrindinis dėmesys skiriamas profesionalų pritraukimui į administracijos padalinius. Norime atsisakyti tradicijos, kai mūsų pačių absolventai, baigę muzikologiją ar kitą specialybę, įdarbinami kuriame nors iš administracijos skyrių. Taip radosi nemenkų rūpesčių dėl kai kurių padalinių. Siekiame glaudžiai bendradarbiauti su teisininkais. Tai, kas mums atrodo savaime suprantama, visuomenei nėra žinoma. Stipriname ryšius su ja, norime parodyti, kad esame stiprūs, neketiname atsitraukti, pasiduoti. Turime daugiau nei 800 studentų ir apie 700 darbuotojų. Esame aukštoji mokykla, tad privalome rūpintis studijomis, tai - mūsų prioritetas. Norime būti šiuolaikiški.

A. N.: Naujajame akademijos statute pasigedau rektoriaus veiksmų laisvės. Ar ketinama koreguoti statutą?

Z. I.: Regis, Prancūzijos aukštosiose mokyklose, siekiant išsaugoti universiteto autonomiją ir laisvę, sumažinta rektoriaus valdžia. Pagal mūsų Mokslo ir studijų įstatymą nė vienas iš valdymo organų negali priimti sprendimo be kito pritarimo. Kitaip tariant - visiškai kolegialus valdymas. Be abejonės, rektorius privalo inicijuoti pokyčius, atsinaujinimą, tačiau viskas turi būti derinama ir su taryba, ir su senatu. Meno pedagogikos specifika yra tokia, kad žmogus - kaip geras vynas: bręsta, kaupia patirtį, žinias, ir kai visa tai, regis, įgyja, turi ką perduoti, ateina laikas pasitraukti.

A. N.: Tačiau yra ir kitas aspektas - finansinė atsakomybė. Ar neapmaudu, kad visa atsakomybė dėl lėšų užgula rektorių, o valdymas yra kolegialus. Kaip pakito biudžeto lėšų santykis, iš kur jų gaunama?

Z. I.: Vadinamojo krepšelio atsiradimas yra pozityvus dalykas. Kai padarėme išsamią analizę, kiek iš tiesų kainuoja, pavyzdžiui, dainavimo studijos, pamatėme, jog kaina niekaip netelpa į tuos 18 tūkstančių litų, kuriais įkainota šios specialybės studijų vertė...

A. N.: Tačiau kitose valstybėse dalį studijų kainos dengia valstybė.

Z. I.: Lietuvoje taip pat dalį kainos dengia valstybė. Žmonės yra išgąsdinti tokių didelių kainų. Pirmiausia studentai stengiasi patekti į valstybės finansuojamas vietas, tik vienetai stoja į mokamas vietas. Matydami, kad jaunuolis talentingas, mes ieškome galimybių jį paremti, iš dalies ar visiškai kompensuoti studijų kainą. Žinoma, mums svarbu turėti mokančių už mokslą studentų, bet jeigu jie gerai mokosi, valstybė po dvejų metų atlygina išlaidas. Norime, kad tų krepšelių būtų daugiau. Galvojame, ieškome būdų, kaip pritraukti lėšų - bendradarbiaujant su verslu, ieškant partnerių, pritraukiant studentų iš užsienio. Pavyzdžiui, Talino universitetas siūlo pigesnes studijas, tačiau pasidomėję išsiaiškinome, kad jų studijų programos mažesnės apimties, t. y. bakalauro studijoms skirti treji metai, teko girdėti, kad svarstoma galimybė jas „suspausti" iki dvejų metų. Rinkos požiūriu tai galbūt patrauklu, tačiau kokybės požiūriu nėra priimtina. Nenorime aukoti kokybės. Planuojame stiprinti akademijos bendruomenę, sieksime, kad visi būtume po vienu stogu.

A. N.: Kaip tik ketinau klausti, ar po dešimties metų taip pat sėdėsime šiame istoriniame kabinete?

Z. I.: Nežinau. Mums trūksta akademijos bendruomeniškumo dvasios. Visi turime būti vienoje vietoje. Sunku įsivaizduoti, kaip LMTA rastų lėšų prikelti Sluškų rūmus ar pastatą Gedimino pr. 39. Jie visiškai nepritaikyti studijų procesui. Atkreipkite dėmesį, kokie gražūs, milžiniški Centrinių rūmų koridoriai ir kokios mažos auditorijos. Pastatai puikūs, bet pusės ar net dviejų trečdalių jų ploto neįmanoma panaudoti studijoms. Negalime pritaikyti jų savo reikmėms, nes tai kultūros paveldo objektai. Esame išblaškyti po miestą penkeriuose rūmuose, studentai nepažįsta vieni kitų, net dėstytojai nepažįsta kolegų iš kitų fakultetų. Norėtųsi gyventi glaudžiau. Tad pagrindinė mintis - pamažu ieškoti vietos naujai akademijai.

A. N.: Tačiau sunku įsivaizduoti Vilnių be šio istorinio akademijos pastato miesto širdyje...

Z. I.: Šis pastatas akademijai priklauso tik nuo 1949 metų. Tačiau suskaičiuokime, kiek čia turime auditorijų - vos 9. Daug plačiausių koridorių, daug kabinetų, be kurių tikrai negalime apsieiti, nes jie reikalingi administracijai. Šio pastato išplanavimas labai neracionalus. Štai Sluškų rūmai yra puikūs, tačiau jie negali būti atnaujinami pagal mūsų reikmes, nes tai kultūros paveldas. Kino ir teatro fakultetui, įsikūrusiam Sluškų rūmuose, reikalingos mobilios scenos, tačiau jų įrengti neleidžia paveldosaugininkai. Tretieji rūmai griūva, uždarėme juos, nes prof. Virgilijaus Noreikos auditorijoje įkrito lubos, sveriančios apie 300 kg. Ieškome sprendimų, turime keletą pasiūlymų dėl laikinų patalpų.

A. N.: O kokios perspektyvos? Parduoti visus akademijai priklausančius pastatus ir statyti naują kompleksą?

Z. I.: Taip, parduoti tuos pastatus ir keisti viską į naują kompleksą. Galbūt mūsų idėjos atrodo kosminės, tačiau nieko nedaryti ir laukti, kol viskas sugrius, nėra teisinga. Jau ėmėmės žygių, kalbamės su miesto, ministerijų vadovais, visi pritaria, kad infrastruktūros pokyčiai reikalingi. Juk pas mus atvyksta studentų, atlikėjų, dėstytojų ir iš užsienio.

A. N.: Esate pianistas, studijavote akademijoje, čia dirbate. Man studijuojant ir dirbant akademijoje visuomet trūko ryšio tarp atlikėjiškų ir teorinių specialybių. Labai viltingai nuteikė Jūsų kalba rektoriaus rinkimų metu. Didesnę reikšmę skiriate teorijai, intelektualiajai muzikos daliai, prorektorėmis pasirinkote muzikologes Vidą Umbrasienę ir Juditą Žukienę, teatrologę Ramunę Marcinkevičiūtę... Kiek tikėtina, kad pavyks suartinti menų teoriją su atlikimu?

Z. I.: Galime didžiuotis, kad akademijoje turime visas teorines disciplinas, kad pavyko atsilaikyti prieš „optimizavimą". Vakaruose teorinės disciplinos daugiausia dėstomos universitetuose, o ne akademijose. Tačiau teisingai pastebėjote - reikia stipresnio teorijos ir interpretacijos ryšio. Čia būtina išmintinga proporcija. Rektorius prof. Jurgis Karnavičius visai kitame kontekste, tačiau labai išmintingai yra pasakęs, kad žinios, teorija, kanonai - būtina, nekintama dalis, tačiau svarbu neprarasti kūrybiškumo, gyvybingumo. Gyvoji muzikologija yra itin reikšminga. Svarbu, kad tai suteiktų gyvą impulsą, įkvėpimą, neprislėgtų. Juk neturime ir muzikos kritikos. Planuojame į doktorantūros programas įtraukti muzikos kritiką. Atlikėjams turi būti įdomi, patraukli ir teorija. Pakartosiu: manau, kad itin svarbus ryšys tarp grandžių, turime būti stipri viena bendruomenė. Visi žinome, kas nutinka, kai nelieka ryšio, kai užsidarome į savo karalystes - mus suskaldo ir prie ko nors prijungia.

A. N.: Pamenate laikus, kai turėjome Akademiją ir jos filialus Kaune ir Klaipėdoje? Dabar turime atskirus fakultetus. Klaipėdoje prie universiteto, Kaune - prie Vytauto Didžiojo universiteto... Ar ne per maža Lietuva turėti atskiras aukštojo muzikos ir meno mokymo struktūras, sistemas? Štai visai neseniai nuo LMTA atsiskyrė LMTA Kauno fakultetas. Kodėl tai įvyko?

Z. I.: Ko gero, lėmė ambicijos. Tačiau tai - bendruomenės sprendimas, turime jį gerbti. Dabar ten studentams tenka mokytis visų bendrųjų dalykų - astronomijos, biologijos, kadangi universitetas diktuoja savo sąlygas... Gerbkime kitų nuomonę, tačiau turime turėti aiškią savo strategiją, veikti ir pasiekti tikslą. Man labiausiai norisi atkurti ryšius, sugrąžinti konkurencijos atmosferą, bendruomenės atmosferą.

Mane labai įkvėpė mūsų nauji partneriai. Mes bendradarbiaujame su Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, turime muzikos vadybos programą. Mūsų pajėgos ekonominiuose, finansiniuose dalykuose yra per silpnos. Kodėl gi nesustiprinus šių ryšių? Tarptautinio verslo mokyklos studentams galbūt reikalingos retorikos pamokos, kurias jie galėtų gauti pas mus. Turėtume glaudžiau bendradarbiauti. Stengiuosi nenutraukti saitų su pedagogine praktika, palaikau ryšius su S. Šimkaus, E. Balsio, J. Naujalio meno mokyklų pedagogais. Kontaktai yra išlikę. Tačiau kur yra tas trombas, užkemšantis bendravimo ryšius?..

A. N.: Jūs pabrėžiate, kad esate šio pastato, šios sistemos žmogus. Ar buvo kas nors, kas Jus nustebino tapus rektoriumi? Ko dar nežinojote, būdamas čia daug metų?

Z. I.: Tikriausiai turite galvoje valdymą. Sprendžiame, kaip viduje padaryti tvarką. Pirmasis mano žingsnis buvo auditas, jo rezultatai nustebino. Nustebino kadrų politika, požiūris į kompetenciją. Pamačiau nemenką netvarką, chaosą. Dabar turime naują vyriausiąją buhalterę, sutartį su juriste, su ja deriname kiekvieną dokumentą. Norime administracijos srityje būti šiuolaikiški, suvokti, ką darome.

Žinoma, nustebino ir pozityvūs dalykai, esant gerai atmosferai žmonės atsiskleidžia. Sieksime sukurti motyvuojančią aplinką, pastebėti tuos, kurie dirbdami pedagoginį darbą, koncertuodami skleidžia žinią apie akademiją, „pelno taškų". Tikime, kad žingsnis po žingsnio viskas pasikeis.

A. N.: Penkeri būsimo valdymo metai Jums daug ar mažai? Ką galima įgyvendinti per tuos metus ir ko tikitės savo kadencijos pabaigoje?

Z. I.: Turime savo tikslus, planus kiekvienoje srityje: studijų, mokslo, meno, tarptautinės veiklos, infrastruktūros plėtros. Daug ką esame jau padarę: įkūrėme Muzikos mokymo studijų, Meno ir Mokslo centrus, dirba mokslo ir meno prorektoriai (anksčiau buvo vienas prorektorius mokslui ir menui). Sprendimą dėl centrų patvirtino ir senatas, ir taryba. Mąstome apie aktyvią centro, kuris anksčiau buvo koncertų skyrius, veiklą, kad studentų darbai būtų rodomi plačiau, vyktų veiklos sklaida. Siekiame pademonstruoti, koks aukštas mūsų studentų lygis.

Kalbant apie Mokslo centrą, manome, jog reikia kurti mokslo grupes. Anksčiau egzistavo Muzikologijos institutas, kuriame dirbo keli darbuotojai, jie gaudavo atlyginimus už tai, kad rašo knygas, mokslo darbus. Bet kiti mokslininkai taip pat rašo, o jiems nėra atlyginama. Sprendimas, kurį priėmėme, tikimės, atkurs teisybę, paskatins mokslo grupių atsiradimą, projektinę veiklą. Turime muzikos ir mokslo klasterio miesto centre viziją, šiuo klausimu bendraujame su savivaldybe. Kol kas sutarėme, kad Lukiškių aikštėje bus pastatyta nuolatinė scena. Dabar, žvelgiant į tuščią aikštę, darosi liūdna, niekas joje net neprisėda ant suolelio parūkyti (juokiasi).

Nežinau, kiek pavyks padaryti, tačiau jei nieko nedarysime, tai nieko ir nevyks. Stengiamės veikti, buriame profesionalų komandą. Kol kas turime bendruomenės ir komandos palaikymą.

A. N.: Na, ir paskutinis klausimas: mūsų kultūra neįsivaizduojama be Ibelhauptų fortepijoninio dueto. Laimė, neseniai vykęs Jūsų dueto pasirodymas paliudijo, kad ansambliškumo nepraradote. Ar nebus sunku suderinti sudėtingą administracinę ir meninę veiklas?

Z. I.: Jau esu minėjęs, tačiau pakartosiu: tapau rektoriumi ne dėl to, kad buvau administratorius, o dėl to, kad buvau pianistas.

A. N.: Įdomu. O ką reiškia būti administratoriumi esant pianistu? Ar fortepijono atlikimo menas turi mąstymui tiek įtakos, kad galima imtis ir administravimo?

Z. I.: Esu dirbęs administracinį darbą, buvau katedros vedėjas dviejose institucijose, dirbau doktorantūros komitete, tad šioje srityje patirties turiu. Tačiau visų pirma esu pianistas, nuo ketverių metų groju fortepijonu, tai darau 47 metus. Pianisto veikla formuoja visumos, formos, struktūros pojūtį. Tačiau neieškokime čia tiesioginių sąlyčio taškų. Administracinis darbas mane įkvepia kūrybai, nes čia yra naudojami visiškai kiti resursai. Niekas neišsiurbdavo tiek dvasinių jėgų, kiek pedagoginis darbas. Dirbant pedagogu reikia atiduoti visą širdį, išgyventi kiekvieną natą, kiekvieną taktą, kiekvieną pauzę. Atlikėjas scenoje privalo būti susikoncentravęs, susikaupęs, o pedagogas - emocionalus, kad uždegtų, įkvėptų studentą. Šiandien aš susimažinau pedagoginį krūvį iki minimumo. Tačiau administracinis darbas išmoko organizuotumo. Sėdėdamas prie fortepijono nelaukiu, kol pro langą atskridusi mūza atneš įkvėpimą...

Studijų laikais man teko užsiimti orientaciniu sportu kartu su prof. Jurgiu Karnavičiumi ir prof. Kęstučiu Grybausku. Noriu pasakyti, kad prof. Jurgis Karnavičius buvo aristokratas, tačiau kartu labai paprastas žmogus, niekada nesureikšmindavo savo pareigų. Nesijautė, kad jis yra vadovas, rektorius. Tuo metu man, studentui, buvo nuostabu, kaip jis sugebėdavo prieiti prie studento, paguosti, patarti, kaip nuoširdžiai bendraudavo su dėstytojais. Manau, vadovavimas akademijai neturėtų būti atsietas nuo realaus gyvenimo. Ypač turint tokių sektinų pavyzdžių.