Bėga dešimtmečiai, tačiau  viena lietuvių dainuojamosios poezijos žvaigždžių - Gintarė Jautakaitė - visada šviečia mūsų kultūros danguje. Šiandien ji  jau išsiruošė   už Atlanto, į tolimąją Kaliforniją, tačiau trečiadienį, 2012-08-08  Palangos Vasaros estradoje  džiugino klausytojus savo  skaidriu lakštingalos balsu, intelektualia dainuojamąja poezija, pati sau virtuoziškai akompanavo fortepijonu, kurio skambesį praturtino " Mugo"  šviesos arfa, o  poeziją iš jos naujos, 2009 metais Lietuvoje išleistos knygos " Dobilo širdy" skaitė vakaro vedėjai aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Dainininkei pritarė Kauno miesto  Sakralinės  dainavimo mokyklos "Pastoralės" choras, vadovaujamas dainininkės mamos Nijolės Jautakienės, kuri jam ir dirigavo, bei   choras "Giesmė" , vadovaujamas Salvinijos Jautakaitės - Hargreaves. Taigi - įvyko autorinis dainininkės ir poetės vakaras.

   Poetinių paralelizmų, personifikacijų, litočių kupina estetinio realizmo Gintarės poezija teigia jos lietuviškąją tapatybę, kurią dar ryškiau  atskleidžia sąmoningai jos  naudojami etniniai  pasakiniai "laivų devydarbių", "šviesaus nuo vėjų ir medaus padangės" įvaizdžiai.

   Intelektualioji dainuojamoji poezija, "eksliuzyvinis stilius" vyravo viso koncerto metu, kurį dainininkė pradėjo savo dar 15 -ės sukurtomis dainomis "Valtyje", "Mėnulio šviesa" bei "Mano čia Tėvynė". Dainininkė jaunystėje išgarsėjo atlikdama G. Kuprevičiaus roko operos  "Ugnies medžioklė su varovais" dainą "Kregždutės, kregždutės" bei L. Vilkončiaus "Laivas" (ž. A. Baltakio)  kurias koncerte  atliko kartu su Kauno muzikinio teatro solistu Egidijum Bavikinu,  puikiai akompanavusiu fortepijonu pastarajai  dainai.

  Pakalbinta vedėjų, dainininkė linksmai ir nuotaikingai papasakojo keletą savo gyvenimo Anglijoje bei JAV istorijų. Jai buvo užsakyta daina princesės Dianos labdaros renginiams, tačiau suskambėti nebespėjo. Stebėdama  princo Viljamo vestuves, ji  prisiminė Angliją ir parašė naujausią savo dainą "Mergaitė su Monarcho drugeliu". Ypatingos rūšies drugelis ištvermingai  sklendžia aukštybėse daugel kilometrų, iš šalies į šalį,  ir šioje dainoje "sulipo" daugybė asociacijų - princas - lakūnas, efemeriškoji princesė, Gintarės dukters septynmetės Elizabetės stiklainyje išauginti drugeliai, jos pačios sklendžianti poetinė  esybė, kai kartą lėktuve "tarp dangaus ir žemės" ji parašė populiariąją "Viešpaties lelija", kurią atsistojusi kartu su dainininke, abiem chorais, du kartus vakaro pabaigoje dainavo susirinkusi į koncertą publika.

   Dainininkė rašo muziką dokumentiniams filmams, gal ir neatsitiktinai, nes pati gyvena netoliese nuo tokių įžymybių, kaip Dž. Travolta ir M. Streep, ant vandenyno kranto, prie kurio daugel metų matė laivą. Tą laivą statė vyras su penkiais savo sūnumis savo neįgaliai dukteriai nugabenti į Bahamus, tačiau sūnūs vienas po kito paliko tėvą, kaip ir jo žmona, kaip ir duktė, o laivas galiausiai nuskendo... Dokumentiniai kadrai fiksavo jį ir  jauną, ir jau labai pasenusį, apimtą pakilios idėjos, tačiau nuviltą artimųjų...Laivo motyvas labai dažnas G. Jautakaitės poezijoje bei muzikoje ir, matyt, jos muzika  taps įtaigia ir neatskiriama šio filmo dalimi.

  Gintarės muzikinė istorija nuo Anglijoje išleisto "Earthless" disko  vystosi toliau, nes pati dainininkė išplėtė savo meniškosios asmenybės  veiklą, pradėjusi kurti keramiką, o  augindama mažąją Elizabetę, kurios susilaukė 47 -erių, pamėgo prie namų auginti braškes, daržoves, megzti ir siūti... Koncertuodama JAV, ji atlieka ir kitų kompozitorių dainas, kurias pasirenka tarsi  pagal jai artimą neoimpresionistinio stiliaus simboliką, kaip antai kaimynystėje gyvenančio Dono  McLean'o "Žvaigždėta naktis", sukurtą  pagal Van Gogo paveikslą, kurią atliko anglų kalba.

   Gintarė turi gerbėjų įvairiose šalyse - antai ir šį vakarą ji sulaukė gėlių puokštės iš mokslininkės Svetlanos, atvykstančios į jos koncertus iš Sankt Peterburgo, išmokusios lietuvių kalbą, kad suprastų Gintarės skaidrios ir įkvepiančios poezijos prasmę. Todėl dainininkė rusų kalba  padainavo kompozitoriaus A. Morozovo dainą poeto N. Rubcovo tekstu "Seklyčioje".

   Toks pasirinkimas liudija, jog Gintarei labai svarbu gilus etniškumo suvokimas, ar tai būtų  lietuviškasis, ar rusiškasis, kuris dera su amerikietiškuoju akademizmu ypač atsikleidžiančiu paskutinės dainos "Mergaitė su Monarcho drugeliu" fortepijono pritarime, sukonstruotame iš minimalistinio stiliaus, kadaise paskleisto pasaulyje amerikiečių kompozitoriaus F. Glasso,  struktūrų, kurios jai tapo artimos po studijų Niujorke.

   Profesinis  muzikos akademizmas, jos poezijos lyrinė prigimtis, skaidrus, lankstus "krištolinis" balsas, nestokojantis ir subtilaus dramatizmo potėpių, sceninio įvaizdžio lengvumas, paslėpta filosofinė "akimirksnio" estetika telpa "dobilo širdy", ten kur Gintarės Lietuva.