Auksinis diskas 2012 / Golden Disc 2012
Laureatai / Laureates

Irena Milkevičiūtė (sopranas / soprano)
Vytautas Sondeckis (violončelė / cello)
Pranas Narušis (birbynė, klarnetas, saksofonas / birbynė, clarinetto, saxophone)

IRENA MILKEVIČIŪTĖ

•1. Vincenzo Bellini   Casta Diva (Norma) 7'05

•2.  Giacomo Puccini   Vissi d'arte (Tosca)  3"14

•3. Tu? Tu? Piccolo Iddio (Madame Butterfly) 4"36

•4. Giuseppe Verdi     Pace, pace, mio Dio (La Forza del Destino 6' 29

•5. Ritorna vincitor (Aida)  7'20

Įrašai iš Irenos Milkevičiūtės privataus archyvo

                   

VYTAUTAS SONDECKIS

•6. Nikolay Rimsky-Korsakov  The Flight of the Bumble-Bee (arr. B. Traubas) 1'15

•7. Balys Dvarionas    By the Lake / Prie ežerėlio 5'32

•8. Pyotr Tchaikovsky Melodie for cello and orchestra, Op. 42, Nr.3 (arr. P. Mechchaninov) 3'00

•9. Anton Rubinstein  Melodie (arr. B. Traubas) 3'08

•10.  Karl Davidov  At the Fontain, op. 20, Nr.2 3'59

•11.  Sergey Rachmanov Vocalise, Op. 34, Nr. 14 5'27

•12.  The G-Strings  Try To Remember 4'06

Atlieka Lietuvos kamerinis orkestras, diriguoja Davidas Geringas

Įrašai iš Vytauto Sondeckio privataus archyvo

 

PRANCIŠKUS NARUŠIS

•13.  Sergey Taneyev    Canzona op. 36 6‘04

•14.  Vytautas Blūšius   Romansas    (arr. P. Narušis) 2‘41

•15.  Alexander Arutiunian Naktis prie Sevano ežero (arr. P. Narušis) 5‘03

•16.  . Moris Ravel        Bolero (arr. P. Narušis) 7‘09

•17.  Žemaičių krašto daina  Vobelėlė  2‘50

Atlieka: Pranciškus Narušis birbynė (14, 15, 16), klarnetas (13, 15)
LRT Lengvosios muzikos orkestras, meno vadovas ir vyr. dirigentas A. Končius (13 ), 1976 m.
Saulina Atkočaitytė, fortepijonas (14, 15, 16)
Saulius Šiaučiulis, fortepijinas (15, 16)
Tautinių šokių kolektyvas „Žilvinas" vokalinė grupė, vad. Judita Kiaulakytė (17)
Įrašai iš Pranciškaus Narušio privataus archyvo

Garso režisierius Michailas Omeljančukas

„Auksinio disko" prizo steigėjai Lietuvos muzikų sąjunga, BOD Group, LRT

Rėmėjai: Lietuvos kultūros ministerija, BOD Group

 

 

Irena Milkevičiūtė - viena ryškiausių šiandieninės Lietuvos muzikos kultūros asmenybių, pasaulinį pripažinimą pelniusi dainininkė. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Z. Paulausko dainavimo klasę ir iš karto buvo pakviesta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame iki šiol dainuoja visas pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas. 1978-1979 m. studijas tęsė garsiojoje Milano "La Scala". Ten parengė Čio-Čio-San , Mimi, Violetos bei soprano G. Verdi Requiem partijas, dainavo "La Scala" rengiamuose koncertuose "Piccola Scala" scenoje, Romoje, Parmoje, Busete, Fidencoje. Po studijų teatre "La Scala" buvo įvertinta kaip turinti "gerą vokalo techniką, nepaprastai muzikali, puikiai stilių jaučianti" dainininkė.

I. Milkevičiūtė - kelių prestižinių konkursų laureatė. 1977 ji pelnė I premiją M. Glinkos konkurse Maskvoje, 1978 - diplomą tarptautiniame P.  Čaikovskio konkurse Maskvoje, 1982 - II premiją F. Erkelio ir F. Kodály konkurse Budapešte, o 1986 - II premiją „Madama Butterfly" konkurse Tokijuje.

Tarptautinį pripažinimą I. Milkevičiūtė pelnė dainuodama daugelyje žymių pasaulio teatrų bei koncertų salių: Austrijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, JAV, Olandijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos valstybių. Dalyvavo Splito (Kroatija) tarptautiniame festivalyje (Aida), Savonlinos (Suomija) operos festivalyje (Abigailė G. Verdi „Nabuke"), Dalhalos (Švedija) festivalyje, kur ne kartą triumfavo jos Abigailė ir Turandot. 1995 m. solistė pelnė Lietuvos teatro sąjungos ,,Kristoforo" prizą. 1996 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 1997 m. Operos bičiulių draugija ją išrinko geriausia metų operos soliste ir apdovanojo „Kipro" prizu. 2000 m. ji pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. 2001 m. apdovanota Latvijos didžiuoju muzikos prizu, o 2002 m. Latvijoje jai įteiktas „Aldario" prizas už operos meno puoselėjimą. 2002 ir 2003 m. „Operos švyturių" apdovanojimuose ji pelnė Metų operos solistės vardą.

Nuo 1988 m. I. Milkevičiūtė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra šios aukštosios mokyklos profesorė. 2012 m. pelnė garbingiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą - garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk".

Vytautas Sondeckis - garsus, tarptautinį pripažinimą pelnęs violončelininkas. Gimė muzikų šeimoje (tėvas Saulius Sondeckis - dirigentas, mama Silvija Sondeckienė violončelininkė, studijavusi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas Mstislavą Rostropovičių). Būdamas penkerių, pradėjo mokytis groti fortepijonu, o nuo šešerių - violončele. Šešiolikos metų buvo priimtas į specialią muzikos mokyklą prie Sankt-Peterburgo konservatorijos, mokėsi pas Anatolijų Nikitiną. Nuo 1993 metų Vytautas Sondeckis studijavo Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje  (Musikhochschule Lubeck) pas prof. Davidą Geringą. Tais pačiais metais buvo paskirtas NDR (Šiaurės Vokietijos radijo) simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisterio asistentu (dabar orkestro violončelininkas solistas). Orkestro muzikos direktorius yra Christoph Eschenbach.

1993 V. Sondeckis laimėjo pirmą vietą tarptautiniame violončelininkų konkurse Ispanijoje (Murcia), o  2000 metų Virtuozų festivalyje Sankt-Peterburge (Rusijia) gavo specialų garbės prizą. Vėliau buvo kviestas koncertuoti su įvairiais prestižiniais orkestrais (tarp jų Lietuvos kameriniu ir Sankt-Peterburgo simfoniniu orkestrais). Koncertiniuose turuose po Europą Vytautas susilaukė pripažinimo.

Vytautas Sondeckis taip pat groja styginių kvintete "The G-Strings", kuris yra pasirašęs ilgalaikę sutartį su įrašų firma "EMI Elektrola".

Kritikai apie V. Sondeckį  rašė: „Vytautas Sondeckis muzikuodamas demonstruoja eleganciją, poetinį polėkį, subtilų stiliaus pojūtį, - visa tai leidžia priskirti jį didžiųjų violončelininkų ratui." (Le Monde de la Musique).

Pranas Narušis - instrumentalistas (klarnetas, birbynė, saksafonas) ir dirigentas. Muzikinės karjeros pradžioje grojo su įvairiais orkestrais ir kameriniais ansambliais, tačiau savičiausi ir įspūdingiausi visada buvo jo soliniai koncertai. Dažniausiai  atliko lietuvių kompozitorių Alvydo Remesos, Jono Domarko, Remigijaus Šileikos, o taip pat Natalijos Mūdrajos solo kūrinius klarnetui, dedikuotus specialiai Pranui Narušiui.  Ne kartą dalyvavo įvairiuose estradinės muzikos festivaliuose, kituose muzikiniuose projektuose, koncertavo Europoje, JAV. 1975-1993 m. Lietuvos Muzikos Akademijos Klaipėdos fakultetų džiazo orkestro vadovas. 1980 m. P. Narušio vadovaujamas džiazo orkestras buvo apdovanotas festivalio „Liepajas Dzintars" (Latvija) Didžiuoju prizu bei 6 kartus įvairiose nominacijose pelnė kitokius aukštus apdovanojimus.

 

Ingrida ARMONAITĖ (smuikas)

Alban Berg Koncertas smuikui ir orkestrui „Dem Andenken eines Engels" (Angelo atminimui)

1 Andante. Allegretto 9'41

2 Allegro. Adagio 13‘06 Atlieka Ingrida Armonaitė (smuikas) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Diriguoja Juozas Domarkas

Įrašyta 1997.12.13 Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

 

Sigutė STONYTĖ (sopranas)

Gustavas Mahleris Penkios dainos pagal Friedricho Rückerto eiles (Rückert-Lieder)

3 Ich atmet' einen linden Duft (Aš alsavau švelniu kvapu) 2'45

4 Blicke mir nicht in die Lieder (Nežvelk į mano dainas) 1‘25

5 Liebst du um Schönheit (Jei myli dėl grožio) 2‘24

6 Ich bin der Welt abhanden gekommen (Aš miręs šiam pasauliui) 6‘19

7 Um Mitternacht (Vidurnaktį) 5‘54 Atlieka Sigutė Stonytė (sopranas) ir Jurgis Karnavičius (fortepijonas)

Įrašyta 2004.12.01

 

Vladimiras ČEKASINAS (saksofonas)

8 Petras Geniušas ir Vladimiras Čekasinas Diversijos (fragmentas) 18'10" Atlieka Petras Geniušas (fortepijonas) ir Vladimiras Čekasinas (saksofonas)

Įrašyta 2006.07.20

 

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas DOMARKAS

9 M. K. Čiurlionis Simfoninė poema „Miške" 16'26" Atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Diriguoja Juozas Domarkas

TT 74'47"

Įrašai iš LRT ir Vilniaus plokštelių studijos archyvų

 

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS

Meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras įkurtas 1940 m. gruodį kompozitoriaus, dirigento ir pianisto Balio Dvariono iniciatyva. Šiandien Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) yra vienas brandžiausių bei žymiausių Lietuvos orkestrų, nacionalinės kultūros puoselėtojas.

LNSO kasmet surengia apie 50 koncertų Nacionalinės filharmonijos salėje ir kitose Lietuvos scenose, intensyviai gastroliuoja užsienyje. Orkestras koncertavo Vienos „Musikverein", Frankfurto „Alte Oper", Londono „Barbican Center", Tokijo „Metropolitan" salėse, griežė Šlėzvigo-Holšteino, „Maskvos žvaigždžių", „Rusų žiemos", „Varšuvos rudens", „Prahos pavasario", Liudvigsburgo festivaliuose. LNSO dirigentų sąraše - Lietuvos ir pasaulio garsenybės Balys Dvarionas, Saulius Sondeckis, Jonas Aleksa, Vladimiras Fedosejevas, Mstislavas Rostropovičius, Krzysztofas Pendereckis, Kurtas Masuras, Justus Frantzas, Cyrillas Diederichas, Neeme Järvi, Christophas Speringas, Richardas Hickoxas ir daugelis kitų. Orkestras bendradarbiavo ir bendradarbiauja su nuostabiais įvairių kartų ir tautybių vokalistais ir instrumentininkais - dainininkais Montserrat Caballé, Jessye Norman, Sergejumi Larinu, Violeta Urmanavičiūtė, Virgilijumi Noreika, Algirdu Janutu, pianistais Emiliu Gilelsu, Dmitrijumi Baškirovu, Danieliu Pollacku, Mūza Rubackyte, Petru Geniušu, smuikininkais Gidonu Kremeriu, Leonidu Koganu, Vladimiru Spivakovu, Vilhelmu Čepinskiu, violončelininku Davidu Geringu, altininku Jurijumi Bašmetu ir daugeliu kitų.

Šventinis pasirodymas penkioliktame „Didžiajame muzikų parade" užbaigia jubiliejinius LNSO metus - orkestras turiningai atšventė 70 metų sukaktį.

Juozui DOMARKUI 2011-ieji - taip pat jubiliejiniai metai: maestro vasarą sukako 75-eri. LNSO ilgamečio meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, vieno labiausiai prityrusių ir įtakingiausių Lietuvos dirigavimo pedagogų, raiškia interpretacine maniera pasižyminčio maestro Juozo Domarko figūra mūsų muzikinėse platumose šiandien stūkso it nepajudinama uola. Jis - tarsi konstanta, į kurią neįmanoma neatsižvelgti rikiuojant Lietuvos dirigentų kartas ir matuojant simfoninės muzikos atlikimo lygį mūsų krašte, iš esmės pasikeitusį nuo 1964-ųjų, kai Juozas Domarkas stojo prie LNSO dirigento pulto. Įgimtas vitališkumas, atkaklumas ir užgrūdinta valia padėjo jam pasiekti svarbiausią profesinį tikslą - išugdyti Lietuvoje aukštos klasės simfoninį orkestrą.

Dirigavimo pagrindus J. Domarkas įgijo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijoje, legendinio pedagogo prof. I. Musino klasėje, ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas garsųjį I. Markevičių. Šių profesorių įtaka pastebima ir dirigento repertuare - jame šalia žymiausių klasikos šedevrų svarbią vietą užima rusų kompozitorių kūriniai ir šiuolaikinė muzika. J. Domarkas yra vertinamas už muzikinio mąstymo brandą ir kultūrą, ryškią ir emocionalią atlikimo manierą, kuri paradoksaliai dera su polinkiu į monumentalumą, todėl jis dažnai kviečiamas diriguoti geriausiems Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Estijos, Venesuelos, Turkijos, Suomijos ir kitų šalių orkestrams. Jo įvairiapusiškumą liudija ir keletas įsimintinų darbų muzikiniame teatre.

Neabejotinai išskirtinę vietą šio dirigento koncertinėje veikloje užima šiuolaikinė muzika, ypač Lietuvos kompozitorių kūrybos propagavimas. Jam vadovaujant LNSO yra atlikęs gerokai per šimtą lietuvių kompozitorių kūrinių - nuo M. K. Čiurlionio simfoninių poemų iki E. Balsio, J. Juzeliūno, A. Rekašiaus, F. Bajoro, V. Barkausko ir O. Balakausko simfoninių opusų, daugelio jaunų kompozitorių pirmųjų simfonijų. Kai kuriuos kūrinius inspiravo draugiški kompozitorių santykiai su dirigentu ir buvo jam dedikuoti. Maestro dėka daugelis jų šiandien skamba ne tik koncertuose, bet ir iš daugybės įrašų, išleistų Lietuvoje ir svetur („Melodija", „Marco Polo", „Collegno", „Ella Records", „Naxos").

Greta intensyvios koncertinės veiklos J. Domarkas visuomet randa laiko jaunajai muzikų kartai. Nuo 1968 m. dėsto LMTA, kur jo rūpesčiu buvo įsteigta Simfoninio dirigavimo katedra. 1972-1991 m. vadovavo studentų simfoniniam orkestrui, 1995 m. tapo Dirigavimo katedros vedėju ir profesoriumi. Nuo 1975 m. rengia Lietuvos jaunųjų atlikėjų koncertus su LNSO, ilgainiui jie išaugo į festivalį „Atžalynas". J. Domarkas buvo kviečiamas dalyvauti tarptautinių Fitelbergo (1991, 1995 ir 2003 m. Katovicuose, Lenkija) ir Prokofjevo (1993 ir 1996 m. Sankt Peterburge, Rusija) dirigentų konkursų žiuri darbe.

Juozas Domarkas tapo paskutiniu Lietuvos menininku, kuriam buvo suteiktas SSRS liaudies artisto vardas (1986). Už nuopelnus mūsų šalies muzikinei kultūrai jam suteikti valstybiniai apdovanojimai: Lietuvos valstybinė premija (1974), Lietuvos Vyriausybės meno premija (1998), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (1994) ir Didysis kryžius (1998), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2000). 2006 m. rugsėjį už nuopelnus plėtojant Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą prof. J. Domarkas buvo apdovanotas Lenkijos Respublikos Kavalieriaus kryžiaus ordinu.

 

Soprano Sigutės STONYTĖS talento šviesa scenoje gaubė daugybę G. Verdi, R. Wagnerio, W. A. Mozarto ir kitų kompozitorių sukurtų personažų - sudainuotos beveik visos svarbiausios dramatinio, spinto ir lyrinio soprano partijos. Tarp įspūdingiausių darbų žaižaruoja į taurios tamsos apsiaustą susisupusi Salomėja (R. Strausso „Salomėja"), temperamentingoji ispanė grafienė Rozina (W. A. Mozarto „Figaro vedybos"), viso pasaulio moterų švelnumą įprasminusi Dezdemona (G. Verdi „Otelas"). S. Stonytė dainavo daugelyje Europos valstybių, Japonijoje, JAV. Nuo 1992 m. dainininkė muzikos keliu kantriai veda ir savo studentus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje, 2010 m. jai suteiktas profesorės vardas. S. Stonytė yra pelniusi visus svarbiausius Lietuvos meno apdovanojimus - Nacionalinę kultūros ir meno premiją, „Kiprą", Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną, Auksinį scenos kryžių ir kt.. ;

 

Smuikininkė Ingrida ARMONAITĖ studijavo P. Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, prof. I.  Bezrodno ir V. Klimovo klasėse. 1985 m. Zagrebe, tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse, ji laimėjo pirmąją premiją.

Platus smuikininkės koncertinis repertuaras apima ne tik klasikinės muzikos, bet ir pasaulio šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Ji taip pat yra aktyvi šiuolaikinės lietuvių muzikos propaguotoja - daugelio kūrinių pirmoji atlikėja ir redaktorė.

Smuikininkė yra kamerinio ansamblio „Armonų trio", tarptautinio kamerinio ansamblio „Trio advance" narė. Gastroliavo Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, Jugoslavijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų NVS šalių, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, dalyvavo klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Griežė su Bukarešto ir Timišoaros (Rumunija), Prahos (Čekija), Košicos (Slovakija), Mažosios Lietuvos, Kauno miesto bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniais, Zagrebo (buv. Jugoslavija), Charkovo (Ukraina), Rygos (Latvija), Klaipėdos, Šv. Kristoforo bei Lietuvos kameriniais orkestrais.

I. Armonaitė yra įrašiusi nemažai kūrinių radijuje, kompaktinių plokštelių.

Smuikininkė yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros profesorė.

 

Vladimiras ČEKASINAS - unikali ir spalvinga asmenybė: saksofonininkas, kompozitorius, pedagogas ir neišsenkantis kūrybinių idėjų generatorius. Drauge su legendiniu trio GTČ 8-ame dešimtmetyje jis dėjo pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai. Čekasinas yra lietuviškojo džiazo guru, išskirtinis pedagogas, jo mokyklos poveikį tiesiogiai ar netiesiogiai patyrė dauguma Lietuvos džiazo muzikantų. Pastaruoju metu jis daugiausia dirba kino srityje kaip muzikantas, režisierius ir aktorius, taip pat su įvairių šalių menininkais kuria sinkretiškus projektus, jo paties vadinamus etniniu procesu. Savo kūrybinėms vizijoms realizuoti V. Čekasinas neretai pasitelkia dideles atlikėjų pajėgas.

V. Čekasinas įrašė apie 60 originalios muzikos albumų, gastroliavo visose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Kuboje, Japonijoje, Indijoje, dalyvavo daugelyje festivalių, yra pelnęs prestižinių apdovanojimų. Nuo 1994 m. vienoje iš svarbiausių Maskvos scenų - Centriniuose meno darbuotojų namuose - kasmet įgyvendindavo apie 10-12 projektų. Teatralizuoti pastatymai su Čekasino muzika rodomi kitose svarbiausiose Maskvos scenose.

Pedagoginę veiklą V. Čekasinas pradėjo 1975 m. LMTA ir Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje. Tarp buvusių studentų - P. Vyšniauskas, V. Labutis, N. Malunavičiūtė, S. Sasnauskas ir kiti.

 

Marius Deksnys, klarnetas

Styginių kvartetas „AKADEMIJA"

Petras Kunca, I smuikas
Dalia Šešelgienė, II smuikas
Remigijus Vitkauskas, altas
Ramutė Kalnėnaitė, violončelė

W. A. Mozart
(1756-1791)
Kvintetas klarnetui, dviems smuikams, altui ir violončelei A-dur, KV581
Quintet for Clarinet, two Violins, Viola and Cello in A Major, K581

1. I Allegro 8' 52

2. II Larghetto 5' 30

3. III Menuetto.Trio I/II 6' 26

4. IV Allegretto con variazioni 8' 23

 

C. M. von Weber
(1786-1826)
Kvintetas klarnetui, dviems smuikams, altui ir violončelei B-dur, op.34
Quintet for Clarinet, two Violins,Viola and Cello in B-flat Major, op.34

5. I Allegro 10' 48

6. II Fantasia (Adagio) 4' 56

7. III Menuetto 5' 33

8. IV Rondo (Allegro) 6' 26

 

Styginių kvartetas „Akademija"
Kvartetas susikūrė 2006 m. rudenį. Kolektyvo koncertų programose - klasikinė ir lietuvių autorių muzika, repertuaras nuolat papildomas įvairių žanrų kameriniais kūriniais. Su kvartetu yra muzikavę prof. A. Budrys (klarnetas), prof. H. Schonewegas (altas, Vokietija), prof. I. Raineris (klavesinas, Austrija), G. Zabara (klarnetas, Baltarusija), J. Gildiukas (fortepijonas, Minskas), D. Staponkus (baritonas), G. Gylytė-Hein (fortepijonas, Vokietija) R. Marcinkutė-Lesieur (vargonai), A. Krikščiūnaitė (sopranas) ir kt.

Marius Deksnys mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, doc. Juliaus Černiaus ir prof. Algirdo Budrio klarneto klasėse. 2010 m. baigė LMTA meno aspirantūros studijas (prof. Algirdo Budrio klarneto ir prof. Petro Kuncos kamerinio ansamblio klasėse). 2007 m. tarptautiniame jaunųjų atlikėjų pučiamųjų instrumentų konkurse Portugalijoje laimėjo Grand Prix, tapo Kamerinių ansamblių konkurso „Muzika be sienų" Druskininkuose laureatu (I vieta). 2008 m. kartu su prof. A. Budriu ir orkestru „Camerata Klaipėda" (vadovas V. Čepinskis) išleido kompaktinę plokštelę. Marius Deksnys yra valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas" klarnetininkas, Molėtų menų mokyklos mokytojas, kviečiamas groti su Kauno simfoniniu orkestru, įvairiais ansambliais.

Petras Kunca (I smuikas) - Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventas (prof. V. Radovičiaus smuiko klasė), tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos kvarteto klasės aspirantūroje, B. Bartoko muzikos seminare Budapešte. 31 metus griežė Valstybiniame Vilniaus kvartete, su kuriuo laimėta I premija kvartetų konkurse Lježe (Belgija), parengtas įvairių epochų ir stilių kvarteto muzikos repertuaras, pelnyti valstybiniai apdovanojimai. P. Kunca yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, rengia tarptautinius studentų kamerinės muzikos susitikimus ir konkursus, dalyvauja tarptautinėje dėstytojų mainų programoje Erasmus, yra Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) valdybos narys.

Dalia Šešelgienė (II smuikas) - Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventė (prof. S. Sondeckio smuiko klasė, prof. P. Kuncos kamerinio ansamblio klasė), Tarprespublikinio smuikininkų konkurso Taline III premijos laureatė. Tobulinosi Maskvos Gnesinų instituto smuiko klasės aspirantūroje (prof. Ch. Achtiamova). Griežė Lietuvos kameriniame orkestre. Su seserimi pianiste Saule Lapėnaite yra atlikusi visas L. van Beethoveno sonatas smuikui ir fortepijonui. Remigijus Vitkauskas (altas) - Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventas (prof. J. Fledžinsko alto klasė), tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje (prof. V. Družininas). Šiuo metu griežia Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre ir yra Lietuvos edukologijos universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras, muzikos edukologijos krypties mokslinių straipsnių, įvairių epochų autorių kūrinių aranžuočių styginių kvartetui autorius.

Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (mok. R. Armonas), studijas ir aspirantūrą baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (prof. S. Kaljanovas). Ji yra kelių tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatė. Rengia solinius ir kamerinės muzikos koncertus, meistriškumo kursus. Dalyvavo M. Rostropovičiaus festivalyje Rygoje, „Koncertuojančių pedagogų" festivalyje Latvijoje, daugelyje Lietuvoje vykusių festivalių. Solo griežė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Latvijos valstybiniu simfoniniu, Klaipėdos kameriniu ir Taškento konservatorijos bei kitais orkestrais. R. Kalnėnaitė - Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė. Tarp jos mokinių yra tarptautinių ir šalies konkursų laureatų bei diplomantų.

 

 

 

Vilniaus trio

Raimundas Katilius, iškilių pedagogų E. Pilotaitės-Armonienės ir profesoriaus A. Livonto ugdytinis M. K. Čiurlioniomeno mokykloje, studijavo Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje, prof. I. Bezrodno smuiko klasėje (1965-1972). Pirmieji įvertinimai pelnyti 1970 ir 1972 metais vykusiuose tarptautiniuose Helsinkio ir Monrealio smuikininkų konkursuose, grieždamas pirmuoju smuiku Maskvos konservatorijos aspirantų kvartete tapo konkursų Belgrade (1971) ir Bratislavoje (1972) nugalėtoju.

1974 m., staiga mirus A. Livontui, grįžo iš Maskvos dėstyti profesoriaus klasės studentams. R. Katilius Lietuvoje išaugino apie 60 smuikininkų, tuo pat metu pats grodamas bent šimtą koncertų per metus - solo, su įvairiais ansambliais ir orkestrais. R. Katiliui grįžus į Lietuvą, gerokai pagausėjo lietuvių kompozitorių kūrinių smuikui.

Altininkė Audronė Pšibilskienė savo gyvenimą susiejo su kamerine muzika - dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (nuo 1995 m. profesorė) ir griežia įvairių sudėčių ansambliuose. Kamerinės muzikos baruose altininkės nuveikiama daug reikšmingų darbų - populiarinama kamerinių ansamblių įvairovė, propaguojama lietuvių kompozitorių muzika Lietuvoje ir užsienyje, inicijuojamas naujų kūrinių atsiradimas, leidžiamos kompaktinės plokštelės, ugdomi jaunieji muzikai.

Ilga kūrybinė draugystė A. Pšibilskienę siejo su smuikininku R. Katiliumi. Drauge grodami įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, kaip premjeras atliko P. Dikčiaus, J. Andrejevo, O. Narbutaitės, G. Kuprevičiaus, M. Maros duetus smuikui ir altui.

Vargonininkė ir muzikologė Jūratė Landsbergytė pirmoji atliko ir įrašė daugelį lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių vargonams, daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja tarptautinėse muzikologų konferencijose, paskelbė mokslinių ir publicistinių straipsnių apie šiuolaikinę lietuvių kompozitorių, vargonų bei religinę muziką. Plėtodama intensyvią atlikėjos ir tyrėjos veiklą, J. Landsbergytė įvairių ansamblių sudėtyse dalyvauja kaip klavesinininkė.

  Violeta Urmanavičiūtė Urmana

•1.      Giacomo Puccini, „Toska" / Tosca, „Vissi d' arte" V. Urmanavičiūtė - Nigro
•2.      Richard Wagner „Tristanas ir Izolda" Izoldos mirties scena
•3.      Richard Wagner, „Valkirija" / Die Walküre, „Du bist der Lenz"
•4.      Vincenzo Bellini, „Norma" / Norma, „Casta Diva"  
•5.      Giuseppe Verdi, „Likimo galia" / La Forza del Destino, „Pace, pace, mio Dio"  
•6.      Giacomo Puccini, „Madam Baterflai" / Madama Butterfly, „Tu, tu, piccolo iddio"
•7.      Franz Lehar, operetė „Linksmoji našlė", „Valso aidas" (duetas) atl. Violeta Urmanvičiūtė Urmana ir Alfredo Nigro

Atl. Violeta Urmanavičiūtė Urmana ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Diriguoja Vytautas Lukočius.
Įrašai iš koncerto, vykusio Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre  2010 balandžio 24 dieną. Garso režisierius Giedrius Litvinas

Violeta Urmanavičiūtė Urmana

Violetos Urmanavičiūtės  repertuaras labai platus. „Nuo Verdi iki Wagnerio" - taip ji pristatoma pasaulio kataloguose. Iš tiesų tai reiškia, kad ji dainuoja V. Bellini, G. Meyerbeer, H. Berlioz, G. Donizetti, G. Verdi, R. Wagner, P. Mascagni, B. Bartok, A. Ponchielli, Ch. W. Gluck, J. S. Bach, J. Brahms, G. Mahler, A. Berg, A. Schönberg, A. Zemlinsky, G. Rossini, K. Szymanowski, I. Stravinskio operose ir vokalinių-simfoninių kūrinių partijas. Ir tik garsiausiuose pasaulio teatruose bei koncertų salėse! Violeta Urmanavičiūtė dainavo diriguojant Pierre Boulez, Garry Bertini, Riccardo Chailly, James Conlon, Valerij Gergiev, James Levine, Fabio Luisi, Sir Neville Marriner, Zubin Mehta, Riccardo Muti, Antonio Pappano, Georges Prêtre, Simon Rattle, Giuseppe Sinopoli, Pinchas Steinberg, Christian Thielemann, Juozui Domarkui, Jonui Aleksai, Gintarui Rinkevičiui, Modestui Pitrėnui ir Vytautui Lukočiui.

 2009-2010 metų sezoną pati dainininkė juokais vadina „Amerikos sezonu" - net penkis mėnesius ji praleido užatlantėje. Amerikos operos teatruose garsi mūsų dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana dainuoja jau daugiau kaip dešimt metų. Debiutavusi „Tristane ir Izoldoj" San Franciske 1998-aisiais, nuo 2001-ųjų beveik kasmet kviečiama į „Metropolitan" solistė iš Lietuvos pagaliau pasirodė ir „Lyric" operoje Čikagoje - visą sausį publika gėrėjosi jos dramatiška Toska to paties pavadinimo Puccini operoje. Iš Čikagos Violeta Urmanavičiūtė skrido tiesiai į Niujorką, kur nuo vasario pabaigos ir kovą „Metropolitan" teatre dainavo Odabelą Verdi ,,Attiloje" - šiuo spektakliu čia debiutavo ir dirigentas Riccardo Muti.

Didžioji scena - Violetos Urmanavičiūtės Urmanos gyvenimo būdas. Per metus ji dainuoja maždaug pusšimtyje spektaklių bei koncertų.

„Brangakmeniu, padėjusiu R.Wagnerio „Parsifaliui" neprarasti blizgesio" V. Urmanavičiūtę kritikai vadina jau nuo pirmojo jos pasirodymo Kundry vaidmeniu Bairoito festivalyje 1999-aisiais. Stebuklingoji Bairoito scenos akustika leido jai tiesiog žaisti nepakartojamais savojo balso atspalviais nuo paperkančio pianissimo iki stulbinančio forte prasiveržimo.

 Violeta Urmanavičiūtė-Urmana - vienintelė iš lietuvių muzikų, pasiekusi neįtikėtinų aukštumų. Ji dainuoja garsiausiose Londono, Niujorko, Paryžiaus, Vienos ir Milano operos scenose. Neseniai Violetai už nuopelnus operos dainavime Austrijos valstybė įteikė aukščiausią „Kammersängerin" apdovanojimą, prilyginamą „Oskarui".

Garsioji lietuvaitė nepamiršta ir gimtinės. 2010 balandyje tiesiai iš JAV ji atskrido į Klaipėdą, kur ne tik surengė su savo vyru Alfredo Nigro nuostabų koncertą, bet ir „įmynė" simbolišką pėdą, tapdama naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybų globėja.

Violeta Urmanavičiūtė Urmana pelnė aukščiausius Lietuvos apdovanojimus.

Davidas Geringas

• 8. Johanes Brahms „Minnelied"  violončelei ir fortepijonui.           2‘ 35
• 9. Johanes Brahms „Wie Melodien zieht es mir..."                                 1‘ 42
  Atl. Davidas Geringas ir Tatjana Geringas
• 10. Johan Sebastian Bach Prelude D-dur iš Siuitos violončelei solo BWV 1012 4‘ 14
  Atl. Davidas Geringas penkiastyge barokine violončele
• 11. Benny Geringas Ballade "Rachel from Toledo"(1972) violončelei ir fortepijonui 5‘ 13
  Atl. Davidas Geringas ir Indrė Baikštytė
  Garso režisierius Arūnas Zujus
• 12. P. Čaikovskis  Polonezas iš operos „Eugenijus Oneginas" 5‘ 06
   Kyushu sinfoniniam orkestrui (Japonija) diriguoja Davidas Geringas
   Įrašas iš koncerto
  Visi įrašai iš Davido Geringo privataus archyvo, garso režisierius/masteringas Alexander Geringas

Davidas Geringas

Lietuvos ir Vokietijos violončelininkas, profesorius, dirigentas Davidas Geringas 1963-1968 m. studijavo Maskvos konservatorijoje pas Mstislavą Rostropovičių. 1970 m. laimėjo 1 premiją ir aukso medalį tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse. 1970-1975 m. - Lietuvos filharmonijos solistas. 1975 m., emigravęs į Vokietiją ir gavęs Herberto von Karajano stipendiją, pradėjo tarptautinę solisto karjerą.

Kaip violončelininkas D. Geringas koncertavo su garsiausiais pasaulyje Berlyno, Londono filharmonijų, Ciūricho, Vienos, Čikagos, Filadelfijos, Detroito, Monrealio, Tokijo, Izraelio simfoniniais orkestrais. Maestro yra pripažintas kamerinės muzikos atlikėjas, griežė įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, drauge su žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas grojo rečitalius prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse Romoje, Paryžiuje, Zalcburge, Niujorke, Amsterdame, Vienoje ir kitur.

D. Geringo repertuare - įvairių epochų ir žanrų kūriniai. Maestro išgarsėjo ne tik kaip talentingas klasikinės muzikos interpretatorius, senąją muziką griežiantis autentiškais senaisiais instrumentais,  bet  ir kaip pirmasis tiek rusų modernistų (E. Denisovo, A. Schnittkes ir kt.), tiek ir lietuvių kompozitorių (O. Balakausko, V. Barkausko, B. Kutavičiaus, M. Urbaičio ir kt.) kūrinių atlikėjas. Violončelininkas įrašė apie keturiasdešimt plokštelių, už įrašus pelnė daugybę apdovanojimų: Grand Prix du disque (už dvylikos L. Boccherini koncertų violončelei įrašą), Diapason d‘Or (už H. Dutilleux kamerinės muzikos įrašus), Deutsche Schallplattenkritik (Vokietijos plokštelių kritikų prizą už pirmąjį visų H. Pfitznerio koncertų violončelei įrašą).

Nuo 1992-ųjų D. Geringas kasmet su nauja programa koncertuoja Lietuvoje. 1998 m. Vilniuje pirmą kartą surengė „Violončelės savaitę", kurios metu griežė su savo mokiniais ir pasirodė kaip dirigentas. Jis vis daugiau dėmesio skiria dirigavimui. D. Geringas dirigavo įvairių šalių kameriniams orkestrams (Wiener Symhoniker, Orchestra Sinfonica Siciliana ir kt.), taip pat  - ir Lietuvos kameriniam orkestrui bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvui (P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas")

D. Geringas yra Liubeko aukštosios muzikos mokyklos profesorius, įvairiose pasaulio šalyse vadovauja meistriškumo kursams.

Už lietuvių muzikos populiarinimą D. Geringas 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2008 m. D. Geringui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro vardas.

Viačeslavas Ganelinas

13. Neringos improvizacija    19‘ 34
Atl. „Trio Aljansas", Viačeslavas Ganelinas (klavišiniai, sintezatoriai), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji)
Garso režisieriai Romualdas Federavičius, Rimas Pupeikis

V. Ganelinas nuo 1951 metų gyveno Vilniuje, čia baigė ir muzikos mokslus. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

Nuo 1987 meų gyvena Izraelyje, dėsto Jeruzalės muzikos akademijos džiazo katedroje kompoziciją, kino muziką ir fortepijoną. Nuo 1996 m. - džiazo katedros vedėjas. Nuo 1988 metų - Izraelio kompozitorių sąjungos narys.

Nuo 1967 m. kartu su į Vilnių iš Archangelsko atvykusiu Viačeslavu Tarasovu (būgnai) ir Grigorijum Talasu (bosinė gitara) grojo džiazo kavinėje „Neringa" Vilniuje. 1971 m., kai prie šių muzikų prisijungė Vladimiras Čekasinas, gimė gerai žinomas džiazo trio Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas (GTČ), kuris netrukus buvo priimtas į tuometinę filharmoniją (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija). Trio „GTČ"labai daug koncertavo, buvo populiarus ne tik Lietuvoje ir tuometinės TSRS respublikose, bet ir užsienyje. Kaip patys muzikai juokauja, grota visoje Europoje, išskyrus Albaniją. 1986 m. surengti koncertai 16 didžiųjų Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Tai buvo paskutinieji aktyvios trio veiklos metai.

V. Ganelino stiliuje dera tiek akademinės, tiek XX a. avangardinės džiazo kryptys, meninės minties laisvė leidžia jam kurti muziką, kurioje originaliai susipynė laisvasis džiazas, folkloras, modalinis džiazas ir kamerinė muzika. Beje, V. Ganelinas - vienas iš nedaugelio džiazo profesionalų savo muzika neimituojančių garsių amerikiečių pavyzdžių.

Gyvendamas Izraelyje aktyviai dalyvauja ir džiazo festivaliuose. Pastaraisiais metais daug koncertuoja su grupe „The Ganelin Trio Priority", kurioje groja Petras Vyšniauskas ir Klausas Kugelis. Izraelio nacionaliniame radijuje veda laidą „Ganelino laboratorija".

V. Ganelinas sukūrė tris opera, muziką daugiau nei 30 spektaklių ir 6 miuziklus, kelis koncertus įvairiems instrumentams, daugiau nei 50 dainų bei muziką daugiau nei 60 filmų („Mosfilm", „Lenfilm" ir Lietuvos kino studijos). Penki filmai, kuriems muziką sukūrė V. Ganelinas, buvo apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose Venecijoje, Stokholme, Barselonoje ir Vašingtone.

Kauno valstybinis choras

„Keliaudamas po Baltijos šalis supratau, kad čia chorinis dainavimas yra pasiekęs labai aukštą lygį. Patyriau labai didelį malonumą, dirbdamas su Kauno valstybiniu choru Argentinoje, Vokietijoje. Jūsų maža šalis turi pasaulinio lygio pajėgumą, ir tiesiog stebina, kad ji gali daryti įtaką pasaulio muzikos kultūrai..."
Lordas Yehudi Menuhinas - "Lietuvos rytas", 1994 12 10

„Su Kauno choristais scenoje susitikau pirmą kartą. Jie mane pradžiugino profesionalumu. Religinio turinio giesmes ir maldas lotynų kalba jie atlieka taip, tarytum giedotų jas nuo gimimo".
Mstislavas Rostropovičius - "Lietuvos rytas", 1998 02 09

Kauno valstybinis choras įkurtas 1969 m. Gera darbo organizavimo ir balsų lavinimo metodika leido jo vadovui P. Bingeliui išugdyti aukšto lygio kolektyvą, gebantį atlikti pačius sudėtingiausius chorinius veikalus. Šiandien choro repertuare per 60 stambios formos kūrinių: J. S. Bacho Didžiosios mišios, L. van Beethoveno "Missa solemnis", "Kristus Alyvų kalne" ir IX simfonija, G. F. Händelio "Samsonas" ir "Mesijas", G. Mahlerio Antroji ir Aštuntoji simfonijos, C. Orffo "Carmina burana" ir "Catulli carmina", I. Stravinskio "Psalmių simfonija" ir kt.

Kauno choro tarptautinis pripažinimas prasidėjo 1984 m. po M. Teodorakio "Pavasario simfonijos" atlikimo keliose Europos sostinėse. Ypač prasminga koncertinė kolektyvo veika tapo pradėjus bendradarbiauti su XX amžiaus artistine legenda lordu Yehudi Menuhinu. Jo diriguojamas choras po keletą kartų gastroliavo Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Ryškiausias šios kūrybinės draugystės pavyzdys - Amerikos atradimo 500-osioms metinėms skirtas festivalis "Senieji ir naujieji keliai į Indiją". Viena šios puikios šventės programa - G. F. Händelio oratorija "Mesijas" - 1992. X. 24 skambėjo ir Vilniuje.

Turiningas valstybinio choro bendradarbiavimas ir su pianistu, dirigentu bei muzikos veikėju Justusu Frantzu. Jų pasirodymams entuziastingai plojo Šlezvigo-Holšteino festivalio klausytojai bei Lietuvos muzikos mėgėjai.

Tvirta ir vaisinga draugystė chorą sieja su Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru. Daugelį kartį garsiose pasaulio salėse abu kolektyvai atliko J. S. Bacho Didžiąsias mišias ir G. F. Händelio "Mesiją", taip pat A. Vivaldi, W. A. Mozarto, F. Schuberto kūrinius.

Seniausi partnerystės saitai Kauno chorą sieja su Juozo Domarko vadovaujamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Neišdyla iš atminties pasaulinės klasikos šedevrų (J. S. Bacho "Kalėdų oratorija", L. van Beethoveno "Missa solemnis", C. Orffo triptikas) premjeros Lietuvoje ir įspūdingi jų pakartojimai žymiausiose Maskvos ir Sakt Peterburgo salėse, išvykos svetur ir kasmet parengiamos programos namuose.

Kauno valstybinis choras dalyvavo "Bordo pavasario", "Viduržiemio jūros", Reimso, Strasbūro (Prancūzija), "Senųjų ir naujųjų kelių į Indiją" (Ispanija), Šlezvigo-Holšteino, Vidurio Europos (Vokietija), Turku (Suomija), Bergeno (Norvegija), Maspalomaso (Kanarų salos) tartautiniuose festivaliuose. Jis koncertavo su Paryžiaus, Bordo, Lenkijos, Maskvos, Sankt Peterburgo, Rusijos valstybiniu, Rusijo RTV simfoniniais orkestrais. Kauno choro koncertams dirigavo lordas Yehudi Menuhinas, Justusas Frantzas, Ivo Raičevas, Dmitrijus Kitajenko, Vladimiras Fedosejevas. Chorui plojo klausytojai Playel salėje, Paryžiaus ir Reimso katedrose (Prancūzija), E. Griego salėje (Norvegija), Santa Cecillia akademijoje (Italija). Choras yra įrašęs nemaža plokšelių.

Petras Bingelis Kauno valstybiniam chorui vadovauja nuo pat jo įsteigimo 1969 metais. 1975-1976 metais stažavosi Leipcigo konservatorijoje pas profesorius R.Reuterį ir K.Masurą.

P. Bingelis neapsiriboja vien darbu su Kauno valstybiniu choru. Jis dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam ir Lietuvos kameriniam orkestrams, atliekant stambius vokalinius - instrumentinius kūrinius su Kauno valstybiniu choru, Odesos filharmonijos simfoniniam orkestrui ir Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatymams.

Petras Bingelis yra Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas, Lietuvos ir pasaulio lietuvių dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, Lietuvos muzikos akademijos choro dirigavimo katedros profesorius. 1994 m. Petrui Bingeliui paskirta Lietuvos nacionalinė premija, dirigentas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Už parengtus ir atliktus lietuvių kompozitorių bei pasaulinės klasikos kūrinius paskelbtas „Įsimintiniausiu Kauno menininku 2004".

 Choras „Brevis" ir konsortas

Choro vadovas - Gintautas Venislovas. Konsorto vadovas - Darius Stabinskas

Solistai:
Edita Bagdonaitė - sopranas, Lietuva
Ieva Gaidamavičiūtė - sopranas, Lietuva
Nora Petročenko - sopranas, Lietuva
Łukasz Dulewicz - kontratenoras, Lenkija
Kęstutis Jakeliūnas - tenoras, Lietuva
Toomas Tohert - tenoras, Estija
Uku Joller - bosas, Estija
Nerijus Masevičius - bosas, Lietuva

Choras:
Renata Deltuvienė, Rasa Čivienė, Vilija Mažintaitė, Aušra Norvilaitė - sopranai
Dalia Bažanovienė, Margarita Chodun, Miglė Cicėnaitė, Milda Čiužaitė, Gražina Makelienė, Regina Žlabytė - altai
Dainius Balsys, Simonas Keblas, Darius Krasauskas, Aleksandras Latuškinas, Algimantas Uždavinys - tenorai
Darius Džiaugys, Aurelijus Imbrasas, Modestas Jankūnas, Rytis Kamičaitis, Saulius Radžiūnas - bosai

Konsortas:
Marian Magiera - trimitas, Lenkija
Pawel Gajewski - trimitas, Lenkija
Pawel Iwaszkiewicz - išilginės fleitos, Lenkija
Ieva Baublytė - išilginės fleitos ir gotikinė arfa, Lietuva
Leila Schayegh - smuikas, Šveicarija
Lasma Meldere - smuikas, Latvija
Artur Łuczak - smuikas, Lenkija
Darius Stabinskas - viola da gamba, Lietuva
Justyna Rekść-Raubo - viola da gamba, Lenkija
Ainārs Paukšēns - viola da gamba, Latvija
Peeter Klaas - viola da gamba ir violonė, Estija
Rosario Conte - teorba ir barokinė gitara, Italija
Elena Čičinskaitė - liutnia, Lietuva
Marcello Rossi - klavesinas ir vargonai, Italija
Vygantas Šilinskas - trombonas, Lietuva

Projekto muzikinis vadovas - Darius Stabinskas

Režisierė - Asta Einikytė

Garso įrašo režisierius - Algirdas Mateika

Vaizdo montažas - Gintautas Smilga

Garso suvedimas - Artūras Pugačiauskas

Prodiuseriai:

Nelda Bagdonavičiūtė, Jūratė Katinaitė, Arnas Zuikis

Dėkojame:
Aleksandrai Patalas
Aleksanderiui Tomczykui
Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčiai

Nežinomas autorius (Lenkija, XVII a.)            Intrada

Kaspar Hassler (1562-1618)            Canzona à 4
Braunsbergo vargonų tabulatūra (c1619)

John Bull (c1562-1628)            Galiard 
Fitzwilliam Virginal Book (c1619)

Giovanni Andrea Cima (fl1606-1627)            Sonata à 4
Concerti Ecclesiastici... (Milanas, 1610)

Francesco Rognoni Taegio (?-1626)            Tempesta di dolcezza 
Selva de varii passaggi... (Milanas, 1620)

Alessandro Piccinini (1566-c1638)            Toccata seconda
Intavolatura di liuto, et di chitarrone, libro primo... (Bolonija, 1623)

Bartolomeo Montalbano (c1598-1651)            Sinfonia quarta
                        Sinfonie... (Palermo, 1629)

Giovanni Girolamo Kapsberger (c1580-1651)            Sinfonia nona
Libro primo di sinfonie... (Roma, 1615)

            Interrotte speranze
Libro primo di arie passeggiate... (Roma, 1612)

Girolamo Frescobaldi (1583-1643)            Canzona seconda detta la Bernardinia
Il primo libro delle canzoni... (Roma, 1628)

Antonio Cifra (1584-1629)            Non piango e non sospiro
Madrigali a cinque... Libro sesto (Roma, 1623)

Francesca Caccini (c1580-1651)            Prologas ir finalinė scena
La liberazione di Ruggiero dall'isola d'Alcina (Florencija, 1625)

Claudio Monteverdi (1567-1643)            A quest' olmo
Concerto. Settimo libro de madrigali... (Venecija, 1619)

Tarquinio Merula (1594/5-1665)            Canzona La Monteverde
Pelplino tabulatūra (c1620)

Claudio Monteverdi            Magnificat primo 
Selva morale e spirituale (Venecija, 1640)

J. S. BACH
SIUITOS VIOLONČELEI SOLO
CELLO SUITES

David GERINGAS

Suite No 1, in G-dur, BWV 1007
1. Prélude 2‘19
2. Allemande 4'05
3. Courante 2'28
4. Sarabande 2'33
5. Menuet 3'10
6. Gigue 1'48

Suite No 2, d-moll, BWV 1008
7. Prélude 3'38
8. Allemande 3'07
9. Courante 2'08
10. Sarabande 4'16
11. Menuet 2'53
12. Gigue 2'26

Suite No 3, C-dur, BWV 1009
13. Prélude 3'08
14. Allemande 3'32
15. Courante 3'08
16. Sarabande 3'36
17. Bourrée 3'37
18. Gigue 2'48

Suite No 4, Es-dur, BWV 1010
19. Prélude 3'40
20. Allemande 3'25
21. Courante 3'22
22. Sarabande 4'14
23. Bourrée 4'26
24. Gigue 2'46

Davidas GERINGAS - Lietuvos ir Vokietijos violončelininkas, profesorius,
dirigentas. Jis 1963-1968 m. studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas Mstislavą Rostropovičių. 1970 m. laimėjo 1 premiją ir aukso medalį tarptautiniame
P. Čaikovskio konkurse. 1970-1975 m. - Lietuvos filharmonijos solistas.
1975 m., emigravęs į Vokietiją ir gavęs Herberto von Karajano stipendiją, pradėjo tarptautinę solisto karjerą.

Kaip violončelininkas D. Geringas koncertavo su garsiausiais pasaulyje Berlyno, Londono filharmonijų, Ciūricho, Vienos, Čikagos, Filadelfijos, Detroito, Monrealio, Tokijo, Izraelio simfoniniais orkestrais. Maestro yra pripažintas kamerinės muzikos atlikėjas, griežė įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, drauge su žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas grojo rečitalius prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse Romoje, Paryžiuje, Zalcburge, Niujorke, Amsterdame, Vienoje ir kitur.

D. Geringo repertuare - įvairių epochų ir žanrų kūriniai. Maestro išgarsėjo ne tik kaip talentingas klasikinės muzikos interpretatorius, senąją muziką griežiantis autentiškais senaisiais instrumentais, bet ir kaip pirmasis tiek rusų modernistų (E. Denisovo, A. Schnittkes ir kt.), tiek ir lietuvių kompozitorių (O. Balakausko, V. Barkausko, B. Kutavičiaus, M. Urbaičio ir kt.) kūrinių atlikėjas. Violončelininkas įrašė apie keturiasdešimt plokštelių, už įrašus pelnė daugybę apdovanojimų: Grand Prix du disque (už dvylikos L. Boccherini koncertų violončelei įrašą), Diapason d‘Or (už H. Dutilleux kamerinės muzikos įrašus), Deutsche Schallplattenkritik (Vokietijos plokštelių kritikų prizą už pirmąjį visų H. Pfitznerio koncertų violončelei įrašą).

Nuo 1992-ųjų D. Geringas kasmet su nauja programa koncertuoja Lietuvoje. 1998 m. Vilniuje pirmą kartą surengė „Violončelės savaitę", kurios metu griežė su savo mokiniais ir pasirodė kaip dirigentas. Jis vis daugiau dėmesio skiria dirigavimui. D. Geringas dirigavo įvairių šalių kameriniams orkestrams (Wiener Symhoniker, Orchestra Sinfonica Siciliana ir kt.), taip pat - Lietuvos kameriniam orkestrui, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam ir kitiems Lietuvos orkestrams.

Už lietuvių muzikos populiarinimą D. Geringas 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2008 m. D. Geringui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro vardas.

2005-2008 m. D. Geringas ėjo kviestinio vyr. dirigento pareigas Japonijoje, vadovavo Kyushu simfoniniam orkestrui. 2007 maestro debiutavo Tokijuje, diriguodamas Tokio filharmonijos ir Kinijos filharmonijos orkestrui. 2009 metais D. Geringas pirmą kartą dirigavo Maskvos filharmonijos orkestrui, o 2010 metais debiutavo kaip operos dirigentas, diriguodamas P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Už lietuvių muzikos populiarinimą D. Geringas 1999 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. - Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2008 m. D. Geringui suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro vardas. 2010 m. D. Geringas tapo Lietuvos muzikų sąjungos prizo „Auksinis diskas 2010" laureatu.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro altininkas Andrius Pleškūnas muzikos mylėtojams dovanoja jau trečią savo solinę kompaktinę plokštelę (išleista 2010 m.). „Muzikos barų" prenumeratoriams tai antroji muziko dovanojama plokštelė.
Greta intensyvaus darbo teatre, atlikėjas savo iniciatyva įrašinėja ir leidžia kompaktines plokšteles, aranžuoja bei komponuoja kūrinius altui.

Šis, jubiliejinis, numeris jus pasieks su gražia dovana. Spalio 11 diena - maestro Sauliaus Sondeckio gimtadienis. Apie daugelio Lietuvos muzikų MOKYTOJĄ šį kartą pasakoja rusų kompozitorius Sergejus Jevtušenka, taip pat vadinantis Saulių Sondeckį Mokytoju. Ir „Muzikos barų", ir Sauliaus Sondeckio gimtadieniui skirta unikali kompaktinė plokštelė - G. Bizet ir Ščedrino „Karmen-siuita", prieš daugiau nei dešimtį metų įgrota su jungtiniu Sankt Peterburgo „Cameratos" ir Lietuvos kameriniu orkestru. Pats kūrinio autorius Rodionas Ščedrinas ir idėjos iniciatorė garsioji balerina Maja Pliseckaja šį įrašą pavadino geriausiu „Karmen-siuitos" įrašu ir net apskritai geriausiu kūrinio atlikimu.

Beatričė Grincevičiūtė žinoma ne tik kaip kamerinio dainavimo Lietuvoje pradininkė, lietuvių liaudies dainos puoselėtoja, bet ir kaip daugiausia iš visų profesionalių dainininkų dainavusi vaikams. Jos koncertuose ir iš įrašų skambėjo kompozitorių V. Bagdono, V. Barkausko, J. Bašinsko, V. Baumilos, K. Brunzaitės, J. Gaižausko, V. Jurgučio, A. Kubiliūno, M. Noviko, V. Paltanavičiaus, L. Povilaičio, A. Rekašiaus, V. Švedo, G. Vanagaitės dainos, skirtos mažiesiems klausytojams.

Tačiau bene didžiausio pasisekimo sulaukė 32 Balio Dvariono harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, atrinktos iš Jadvygos Čiurlionytės rinkinio „Lietuvių liaudies dainos vaikams". Šioje kompaktinėje plokštelėje dainininkei akompanuoja pats kompozitorius (1-16 dainos), o jam mirus ir nespėjus įrašyti visų dainelių, prie fortepijono sėdo jo dukra pianistė Aldona Dvarionaitė (17-32 dainos).

I
Pokario metais Vilniaus centre gyvenę ir vaikų darželį lankę vaikai, pamatę Beatričę, bėgdavo prie jos ir vienas kitą aplenkdami stengdavosi prisiglausti. Meiliai šaukdami „Muzikos tetule!" aplipdavo ją didžiuliu būriu. O eidami pro jos namus belsdavo į langą tikėdamiesi pamatyti Beatričę ir pasikalbėti su ja. Dainininkei tai teikė nemažai džiaugsmo.

Vaikų darželyje Beatričė dirbo ne vienus metus. Ji mokė mažuosius vilniečius dainuoti, klausytis muzikos ir, skambindama pianinu, skatino juos improvizuojant ritmiškai judėti. Pati yra sukūrusi dainelių mažiesiems, nes tuo metu trūko jiems tinkamų kūrinėlių.

Atrodydavo, kad su kiekvienu mažyliu Beatričė kalbasi tik jam būdinga kalba, svarsto ir aptaria tik jo problemas. Ir iš tiesų, ji greitai perprasdavo savo pašnekovą, pajusdavo jo vidinę tonaciją. Susitikusi su vaikais ji pati tarsi virsdavo vaiku, rodos, tirpte tirpdavo nuo jų dėmesio. Lyg teisindavosi: „Kad vaikai tokia nuostabi liaudis... Jie kaip paukščiukai, ar ne?"

Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. „Lapkričio Beatričė"
„Muzikos tetulė" (35-36 psl.).

II
Aš, dar būdamas visai mažučiukas, išgirdau šias dainas dainuojamas Beatričės Grincevičiūtės, nuo kurios kelių nenulipdavau valandų valandas. Buvo labai gera girdėti švelnų jos balsą, o kai prie fortepijono prisėsdavo mano Tėtis - Balys Dvarionas, būdavo taip gražu, kad patirdavau beribį džiaugsmą. Taip muzika įėjo į mano gyvenimą ir tapo pašaukimu.

Laikas bėgo. Aš išaugau ir vis rečiau klausydavausi šių dainelių. O vieną kartą išgirdau kažką išraiškingai skambinantį man labai brangias melodijas. Tai buvo mano Tėtis, kuris sumanė gaidomis užrašyti tai, ką kadaise drauge su Beatriče taip vaizdžiai muzikuodavo. Taip gimė dabar jau retas vaikiškų dainų rinkinėlis „Aš atradau kukutį", kurį vėliau kompozitorius su B. Grincevičiūte įrašė Lietuvos radijo studijoje, o ko nespėjo, pabaigė mano sesuo pianistė Aldona Dvarionaitė.

Jurgis Dvarionas

Kompaktinių plokštelių rinkinys „Pasaulį apjuosiu muzika", skirtas Ramučio Balčiūno atminimui

2009 metų pavasarį, koncerto šv. Jonų bažnyčioje metu, nustojo plakusi valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas" vyriausiojo dirigento Ramučio Balčiūno širdis... Kolektyvas neteko kūrybingo, temperamentingo dirigento ir vadovo, 45 savo kūrybinės veiklos metus paskyrusio šiam orkestrui ir jam sukūrusio stabilaus, reprezentatyvaus, plačiai pripažinto, disponuojančio daugiafunkciniu repertuaru (klasikinės muzikos transkripcijų, sakralinės muzikos, pramoginės ir roko muzikos, džiazo muzikos, maršų paradų, šiuolaikinės lietuvių muzikos, šiuolaikinės pasaulio kūrėjų muzikos programos), išsiskiriančio originalia atlikimo maniera šiuolaikinio pučiamųjų instrumentų orkestro įvaizdį. Vadovaujamas dirigento R. Balčiūno orkestras tapo šalies kultūros savastimi, jo universalios programos skambėjo svarbiausiuose šalies kultūros renginiuose bei prestižiniuose tarptautiniuose pučiamųjų orkestrų festivaliuose, kur ne vieną kartą muzikos kolektyvo profesinis ir meninis lygis buvo įvertinti pagrindiniais prizais bei laureato vardais (Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir t. t.), o 1998 metais Vokietijoje dirigentas pripažintas geriausiu „Show" maršo dirigentu.

Pagrindiniai ir ryškiausi pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas" kūrybinės veiklos istorijos puslapiai susiję su dirigento Ramučio BALČIŪNO menine individualybe (dirbti su šiuo orkestru pradėjo 1964 metais). Šio muziko iniciatyva buvo plečiama ir šiuolaikiniais muzikos instrumentais papildoma orkestro sudėtis (orkestro veiklos pradžioje jame grojo 18 muzikų), sudarytos prielaidos atliekamų programų žanrų įvairovei, suburta merginų choreografinė grupė, tapusi neatsiejama tam tikrų programų dalimi, susiformavo savitas programų atlikimo stilius. Neišsemiama dirigento energija, išradingumas, muzikalumas, profesionalumas ir temperamentinga teatrališka dirigavimo maniera sukūrė universalų pučiamųjų instrumentų orkestrą „Trimitas", tapusį plataus šalies ir užsienio klausytojų rato pripažintu, pamėgtu ir laukiamu muzikos kolektyvu.

Kompaktinių plokštelių rinkinys, kurį sudaro trijų skirtingų žanrų programos (klasikinės muzikos, lietuvių kompozitorių muzikos ir pramoginės muzikos programos), skiriamas orkestro dirigento atminimui pagerbti, pateikiant retrospektyvią kūrybinės veiklos apžvalgą, įtraukiant dalį pastaruoju metu diriguotų koncertinių programų kūrinių įrašų. Atliekamų kūrinių įrašai yra daryti įvairiais laikotarpiais ir aplinkybėmis, todėl skiriasi pateikimo kokybe, tačiau jie parinkti siekiant atskleisti pučiamųjų orkestro dirigento Ramučio Balčiūno talento, kuris skleidėsi įvairių žanrų ir stilių muzikos kūriniuose, spektrą.

Solistas - vienas ryškiausių dabarties Lietuvos muzikų, koncertuojantis su žymiausiais šalies muzikiniais kolektyvais, plačiai pripažintas solistas - klarnetininkas virtuozas, pedagogas, kolektyvo meno vadovas Algirdas Budrys. Su šio muziko pedagogine ir koncertine atlikėjo solisto veikla siejamas Lietuvos pučiamųjų muzikos instrumentų suklestėjimo etapas.

Dalį atliekamos klasikinės programos kūrinių aranžavo perspektyvus orkestro kompozitorius-aranžuotojas (jau pristatomas tarptautinėje muzikos arenoje), dirigentas Kazys Daugėla. Jo meistriškumo dėka, orkestro repertuare skamba daugelis klasikinės muzikos šedevrų. 

 

Ėjimas nepramintais takais. Naujausia pianisto Andriaus Vasiliausko kompaktinė plokštelė

Šiame „Muzikos barų" numeryje pristatoma kompaktinė plokštelė - tai 2010 m. birželį Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje pianisto Andriaus Vasiliausko įgrotos XIX a. kompozicijos fortepijonui (garso režisierius - Vilius Kondrotas). Simboliška, jog įraše didžiulis dėmesys tenka vokiečių romantikui Robertui Schumannui, kurio 200-ąsias gimimo metines šiemet minime ir kurios muzikinėje arenoje savotiškai nustelbtos kito romantiko - Fryderyko Chopino tiek pat solidaus jubiliejaus tviskėjimo. Simboliška ir tai, kad šis įrašas buvo vienas paskutinių profesoriaus Rimvydo Žigaičio koordinuotų projektų, vienas nebaigtų sumanymų, kurį profesorius įsivaizdavo kaip tradicinio priedo „Muzikos barų" skaitytojams - kompaktinės plokštelės - išleidimą.

Įrašui parinktos muzikos koncepcija gimė pianistui Andriui Vasiliauskui itin mėgstančiam „nardyti" nepažintuose muzikos „vandenyse" ir šia patirtimi dalintis su klausytojais. Vienas ryškiausių pianisto meninės pasaulėžiūros bruožų - jis itin dažnai imasi iniciatyvos savo projektuose prikelti neatliekamą muziką arba įkvėpti gyvastį retai atliekamiems kūriniams. Pavyzdžiui, dar studijų metais Andrius Vasiliauskas parengė ir 1976 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje pirmą kartą Lietuvoje paskambino F. Chopino 12 etiudų fortepijonui ciklą, op. 10. Kaip ciklas visos keturios F. Chopino baladės pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjo taip pat šio pianisto dėka. Prieš metus pasirodė unikalus ir istoriškai vertingas pianisto įgrotas įrašas su Stanislawo Moniuszkos ir Napoleono Ordos fortepijonine kūryba. Žinia, Andriaus Vasiliausko repertuaro gausiausią dalį sudaro romantizmo muzika, kuri artimiausia jo meninei prigimčiai, tam tikra prasme reflektuoja su jam savitu filosofavimu, nuolatiniu prasmių ieškojimu. Šį kartą jis, svarstydamas apie plokštelės turinį, romantines L. van Beethoveno, R. Schumanno ir J. Reubkes kompozicijas pasirinko reaguodamas ir į lietuviškosios diskografijos dabartinę situaciją. Anot A. Vasiliausko, šiandien muzikos įrašų parduotuvėse padėtis tokia, kad lietuvių atlikėjams skirtoje lentynoje akademinės klasikos įrašų - vienetai, o pristatančių retesnes klasikines kompozicijas skaičius sukasi apie „0".

Svarbi ir dar viena kompaktinės plokštelės atsiradimo grandis - tai jos rėmėjai, ranką kilusiam sumanymui ištiesę per daug nesigilindami ir neprašydami „grąžos". A. Vasiliauskui paskutiniu metu slapta kirbėjo mintis „kaip būtų gerai išleisti vokiečių klasikų CD...", kuriame kūriniai būtų parinkti netradiciniu rakursu. Apie šią mintį jis prasitarė UAB „Creditinfo Lietuva" generaliniam direktoriui Andriui Bogdanovičiui, verslininkui, kuris užsienio komandiruočių metu, apsilankęs kuriame nors mieste savo pirmu tikslu laiko aplankyti operos teatrą. „Pasakiau, jog senokai esu šį bei tą sumanęs ir ponas Bogdanovičius iš karto pasiūlė paramą" - ir tai buvo dabartinės kompaktinės plokštelės pradžia, kuri iš esmės paneigia itin gają nuostatą, kad verslo pasaulio estetines pažiūras, tiesiogiai su muzikos pasauliu nesusijusių žmonių palankumą mūsų, menininkų, pastangoms ir ketinimams geriau slėpti, nes tai - vis dar mažai madinga. Todėl džiugu stebėti, kaip meno mecenavimas pastarąjį dešimtmetį reiškiasi vis plačiau ir vis įvairesnėmis formomis.

Kompaktinėje plokštelėje skamba keturios romantinės kompozicijos fortepijonui. Pirmoji jų - improvizaciškąją L. van Beethoveno prigimtį įkūnijanti Fantazija g-moll, op. 77, parašyta 1809 m. pagal leidėjo kompozitoriaus Muzio Clementi užsakymą bei dedikuota grafui Franzui Brunszvikui. Neapibrėžtos formos muzikos kūrinyje tarsi kino juostoje intuityviai ir nenuspėjamai keičiasi muzikiniai vaizdiniai, autorius laisvai manipuliuoja skirtingomis metro nuorodomis, drąsiai kaitalioja tempus, nuo lėtų epizodų pereidamas prie greitų, sąskambių spalvingumui sukurti pasitelkia išnaudoja kone dešimties skirtingų tonacijų erdves. Kitos dvi įraše skambančios kompozicijos - tai Roberto Schumanno Sonata Nr. 3 f-moll, op. 14, ir Variacijos Es-dur „Geistervariationen" („Variacijos dvasių tema"), WoO 24. Paskutiniąją iš savo trijų sonatų R. Schumannas rašė 1835-1836 m., ją pradžioje sudarė penkios dalys, bet vėliau kompozitorius atsisakė vieno Scherzo. Kompozicija dar vadinama „Koncertu be orkestro" - pavadinimas itin taikliai atspindi čia įkūnytą skambesio masyvumą, efektingų arpeggio naudojimas fortepijoną tarsi prakalbina įvairiomis orkestro spalvomis. Pianistas šiame įraše groja ir mūsų salėse gana retai skambantį paskutinį R. Schumanno kūrinį, parašytą 1854 m. pradžioje, - tai vokiečių romantiko ne tik tobulos meistrystės, bet ir tragiškų paskutiniųjų gyvenimo įvykių liudininkėmis tapusios „Variacijos dvasių tema". Apie šį, paskutinįjį, R. Schumanno opusą A. Vasiliauskas išgirdo iš Ramintos Lampsatytės ir jam pasidarė įdomu, kas tai per muzika, kas per pasaulis - juk tai paskutinieji R. Schumanno gyvenimo metai! Pianistas parsisiuntė natas, parengęs kūrinį pagrojo Leipzige, kompozitoriaus muziejuje. Neilgai trukus įvyko lietuviška variacijų premjera - A. Vasiliauskas jas įtraukė į savo rečitalį 2010 m. spalio mėnesį Taikomosios dailės muziejuje, kurį dedikavo R. Schumanno jubiliejui.

Juliaus Reubkes Sonatos b-moll sukūrimo datą nuo R. Schumanno variacijų skiria vos pora metų (1856-1857). Ši kompozicija, sujungusi F. Lisztui būdingą fortepijoninės technikos virtuoziškumą, spalvingą harmoniją, emocingumą ir muzikinių vaizdinių metamorfozes, atskleidžia ypatingas jauno autoriaus galimybes bei perspektyvas (J. Reubkei buvo dvidešimt dveji metai), kurioms, deja, nebuvo lemta išsipildyti - J. Reubke mirė sulaukęs vos dvidešimt ketverių. Beje, šios sonatos premjeros Lietuvoje atlikimas priklauso būtent Andriui Vasiliauskui - sonatos kelias į mūsų šalį nusidriekė per pianisto pusbrolį Vytenį Vosiliūną, natas atvežusį iš Vokietijos. Susipažinęs su kūriniu, šią Lietuvoje neskambėjusią muziką A. Vasiliauskas įtraukė į savo rečitalį Filharmonijoje 1996 m.

„Man pirmiausia visa tai yra vaikščiojimas nešienautomis lankomis, nors platesniu požiūriu nei aktualu, nei ką. Viskas priklauso nuo to, ar įrašas suskambės, kaip turėtų, ar ne. O gali atsitikti ir taip, kad nesuskambės. Argi mūsų sujauktame laikmetyje tai turėtų ką nors stebinti?" Andrius Vasiliauskas

Rima Povilionienė

 

Andriaus Pleškūno kompaktinė plokštelė „Dvasiniam atgimimui“

Lietuvos nacionalinės operos ir baleto teatro orkestro solistas stygininkas Andrius Pleškūnas teatro orkestre altu griežia jau tris dešimtmečius (nuo 1978 m.). Į teatro orkestrą atėjo baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tuo laiku jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvos muzikiniame, visuomeniniame gyvenime, kamerinių ansamblių konkursuose, kaip solistas koncertavo per Lietuvos televiziją, griežė dabar jau legendiniame dirigento Jono Aleksos suburtame kameriniame orkestre. 1987 m. LNOBT kamerinių ansamblių konkurse Andrius Pleškūnas solistų pogrupyje iškovojo I-ąją premiją. Nuo 1988 m. jis – orkestro altų grupės koncertmeisterio pavaduotojas. Nuolat dalyvauja LNOBT operos studijos (vadovas prof. V. Noreika) kameriniuose koncertuose. Jis paruošė ir griežė solines alto partijas C. M. von Weberio operoje "Laisvasis šaulys", A. Adamo balete "Žizel", L. Delibeso balete "Kopelija" ir kituose spektakliuose.

 Kartu su LNOBT kolektyvu Andrius Pleškūnas gastroliavo Rygoje, Maskvoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje; 1991 m. dalyvavo JAV lietuvių muzikos festivalyje, kur buvo atliekama A. Ponchielli opera „Lietuviai“( dirigentai V. Viržonis ir A. Vasaitis), operos festivalyje Verdianaeum’92 Italijoje (dirigentai R. Geniušas, G. Rinkevičius), Savonlinna’93 Suomijoje (dirigentai J. Aleksa, V. Viržonis, G. Rinkevičius), Speyer mieste Vokietijoje (2000m., dirigentas W. Keitel), Taivanyje (2000 m. atlikta G. Verdi opera „Aida“, dirigentai V. Viržonis ir M. Staškus), Murten Classics muzikos festivaliuose Šveicarijoje (2002–2004 m., dirigentai L. Balčiūnas, K. Zehnder, M. Staškus), Dalhalla operos festivalyje Švedijoje, Nottinham festivalyje Didžiojoje Britanijoje (2004 m., dirigentai J. Aleksa, M. Staškus), Izraelyje (2008 m.).

 Tarp sėkmingiausių ir svarbiausių pasirodymų spektakliuose, kuriuose altas griežė solo partijas, išskiriamos 1988 m. gastrolės Varšuvoje ( G. Puccini „Madam Buterfly“, dirigentas J. Aleksa), 1992 m. – Vokietijoje (A. Adamo baletas „Žizel“, dirigentas V. Viržonis),1993 m. – Olandijoje (L. Delibeso baletas „Kopelija“, dirigentas G. Rinkevičius), 1996 m. – Lietuvoje ir Vokietijoje (J. S. Bacho „Pasijos pagal Morkų“, dirigentai M.Staškus ir J.Aleksa), 2004 m. – Didžiojoje Britanijoje (G. Bizet-R.Ščedrino baletas „Karmen“, dirigentas M.Staškus).

 Nuo 1980 m. atlikėjas ypač daug dėmesio skiria sakralinei muzikai, groja Šv. Mišiose. Sakralinės muzikos valandų metu griežė Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Kybartų, Kauno, Trakų, Gižų, Vištyčio, Gervėčių bažnyčiose, Molėtų bažnytinės muzikos festivaliuose (2002–2003 m.), Čikagos Jėzuitų koplyčioje Lietuvių jaunimo centre (1991m., JAV), Kaohsiungo bei Taipėjaus katedrose Taivanyje, Nottinghamo katedroje Didžiojoje Britanijoje ir kt

Be to, Andrius yra kamerinės vokalinės, instrumentinės muzikos transkripcijų ir aranžuočių įvairių sudėčių ansambliams autorius, jis koncertuoja su lietuvių operos solistais, vargonininkais, kitais atlikėjais.

Andriaus Pleškūno žodžiais, kompaktines plokšteles įrašyti ir išleisti jį paskatino Čikagoje gyvenantys lietuviai Zenonas ir Ona Buinevičiai. Dar 1991-aisiais, išgirdę Andrių grojant Čikagos Lietuvių jaunimo centro Jėzuitų koplyčioje (vargonais akompanavo Manegirdas Motekaitis), paklausė: „Endriau, ar tu neturi įsirekordavęs savo grojimo? O galėtum!“ Gal šis nuoširdus ir draugiškas klausytojų palinkėjimas, o gal intensyvi kūrybinė ir visuomeninė veikla suformavo solinį stygininko repertuarą, kurį jis ryžosi įrašyti į minėtas kompaktines plokšteles.

Andrius Pleškūnas gimė 1955 m. tapytojos Janinos Marijos Pleškūnienės ir skulptoriaus Vlado Pleškūno šeimoje. Kauno J. Naujalio meno mokykloje mokėsi pas altininką G. Budreiką, 1973 m. baigė šios mokyklos V. Varčiko alto klasę. Senieji J. Naujalio meno mokyklos mokytojai, tarp kurių buvo ir šviesios atminties V. Varčikas, perdavė savo mokiniams gilias, dešimtmečiais puoselėtas muzikavimo styginiais instrumentais tradicijas (tarpukariu Kaune dėstė žymūs smuiko pedagonai I. Vildmanas-Zaidmanas, L. Auerio mokinys prof. A. Metzas).

1978 m. A. Pleškūnas baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – LMTA) prof. J. Fledžinsko ir P. Radzevičiaus alto klasę. Studijuodamas koncertavo akademiniuose studentų koncertuose, surengė rečitalį, dalyvavo tarprespublikiniuose kamerinės muzikos festivaliuose. Baigdamas įgijo orkestro solisto, dėstytojo, kamerinio ansamblio artisto kvalifikaciją. Atlikėjo meninei brandai didelę įtaką turėjo Lietuvos styginių kvarteto, R. Baršajaus, A. Navaros koncertuose girdėtas muzikos kūrinių interpretavimas. Taigi geriausias muzikavimo altu tradicijas Andrius sėkmingai tęsia – tai liudija ne tik jam patikėtos ir meistriškai atliekamos alto solo partijos visuose LNOBT spektakliuose, sakralinės muzikos koncertai, bet ir dvi palyginti neseniai išleistos kompaktinės plokštelės. Didžioji dalis kūrinių įrašyta Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – toje akustinėje aplinkoje, kurioje ir dera skambėti šio žanro muzikai.

Kompaktines plokšteles atlikėjas įgrojo Vilniaus instrumentų meistrų – Birutės ir Česlovo Kulevičių pagamintu altu, kuris sodriu ir tauriu skambesiu prilygsta geriausiems senųjų Europos instrumentų gamintojų pavyzdžiams.

Altininko Andriaus Pleškūno plokštelė, pavadinta „Dvasiniam atgimimui“, yra tarsi atlikėjo nueito kūrybinio kelio apibendrinimas – tiek daug ir įvairios muzikos bei įvairios sudėties ansamblių, žymių solisčių (I. Milkevičiūtė, A. Stasiūnaitė) balsų joje skamba. Gaudžiant Vilniaus arkikatedros varpams skamba ir atlikėjo mamos Janinos Marijos Pleškūnienės giedama giesmė.

Vertinant šį rinkinį, labiau išskirtinos altininko ilgametės darbo patirties Operos teatre subrandinti baletų „Kopelija“ (su varginoninku B.Vasiliausku) ir„ Žizel“ ( su LNOBT orkestru, dirigentas V.Viržonis, 1991 m. archyvinis įrašas) solo partijos, populiariosios klasikos „perliukų“ įrašai – C. Saint-Saenso „Gulbė“, F.Schuberto bei P. Mascagni „Ave Maria“, F. Listzso „Užmirštas romansas“, N. Paganini “Cantabile” ir kiti kūriniai, kuriuos altininkas griežia akompanuojant vargonininkui B.Vasiliauskui. Plokštelės metrikoje kruopščiai išvardyti ir visi leidinio rėmėjai.

Altininkui Andriui Pleškūnui linkime įrašyti per tris dešimtmečius parengtų alto solo kūrinių su teatro orkestru kompaktinę ploštelę!

                                                                                                   Rūta Skudienė

 

 

 

Sveikinimai iš Klaipėdos

1.  Georg Friedrich Händel Choras iš oratorijos Judas Maccabaeus / Chorus from the oratorio Judas Maccabaeus 2‘47

2.  Joseph Haydn Duetas iš oratorijos Pasaulio sukūrimas / Duet from the oratorio The Creation (Valerija Balsytė, Artūras Kozlovskis) 3‘06

3.  Charles Gounod Mefistofelio kupletai iš operos Faustas / Mephistopheles couplets from the opera Faust (Artūras Kozlovskis)  2‘10

4.  Giuseppe Verdi Džildos ir Hercogo duetas iš operos Rigoletas / Duet of Gilda-Herzog from the opera Rigoletto (Rita Petrauskaitė, Žorž Siksna) 4‘36

5.  Giacomo Puccini Toskos arija iš operos Toska / Tosca‘s aria from the opera Tosca (Svetlana Konstantinova) 3‘28

6.  Richard Wagner Įžanga ir Izoldos mirtis iš operos Tristanas ir Izolda / Prelude and Isolde‘s love-death from Tristan and Isolde
   (Dalia Kužmarskytė) 15‘35

7.  Jean Sibelius Tuonelos gulbė iš Lemminkaineno siuitos / The Swan of Tuonela from the Lemminkainen Suite

   (Jonas Pastauka, anglų ragas / English horn) 7‘33

8.  Alvydas Remesa Melodija / Melody (Vytautas Tetenskas, birbynė / Birbyne) 5‘15

9.  Piotr Tchaikovsky Jeleckio arija iš operos Pikų dama / Yelecky‘s aria from the opera  The Queen of Spades (Mindaugas Gylys) 4‘31

10.        Michail Glinka Susanino arija iš operos Ivanas Susaninas / Susanin‘s aria from the opera Ivan Susanin (Igor Bakan) 5‘09

11.        Aleksandras Aliabiev Lakštingala / The Nightingale (Rita Petrauskaitė) 4‘03

12.        Johann Strauss Polka Šlovė Vengrijai / Eljan a Magyar Hungarian polka 3‘06

13.        Franz Lehar Hanos daina iš operetės Linksmoji našlė / Hanna‘s song from the operetta The Merry Widow  (Valerija Balsytė) 3‘53

14.        Gaetano Donizetti Nemorino romansas iš operos Meilės eliksyras / Nemorino‘s romance from The Love Potion  (Žorž Siksna) 4‘57

15.        Enrico Canio Įsimylėjęs kareivis / The soldier in love  (Mindaugas Gylys) 2‘02

16.        Giuseppe Verdi Užstalės daina (Brindisi) iš operos Traviata / Drinking song - Brindisi from La Traviata

            (Visi solistai, choras, orkestras / all the soloists, chorus, orchestra) 3‘18 

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras / Symphony Orchestra of Lithuania Minor. Dirigentas / Conductor Ilmars Harijs Lapinsch. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras / Choir of the Klaipeda State Music Theatre. Chormeisteris / Choirmaster Vladimiras Konstantinovas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai / soloists of the Klaipeda State Music Theatre: Valerija Balsytė (soprano), Svetlana Konstantinova (soprano), Rita Petrauskaitė (soprano), Dalia Kužmarskytė (mezzosoprano), Mindaugas Gylys (baritono), Artūras Kozlovskis (basso), Igor Bakan (basso). Svečiai / guest soloists: Žorž Siksna (Latvija, tenor), Vytautas Tetenskas (birbynė)

 

MUZIKINIAI DESERTAI

CD AUTORIAI IR KŪRINIAI

Jonas Dambrauskas   „Neatjok šią subatėlę" ž. liaudies

Algimantas Kubiliūnas  -  „Ant kiekvieno kalnelio" ž. Just.  Marcinkevičiaus

Dalia Kairaitytė  -  „Žemaitijos vaizdeliai" ž. S. Gedos

Giedrius Kuprevičius  -  „Ant kalnelio" ž. liaudies

Zita Bružaitė  -  „Baltoji impresija" ž. Z. Bružaitės

Vidmantas Bartulis  -  „Ave Maria"

Daiva Rokaitė - Dženkaitienė  -  „Regina coeli"

Algirdas Brilius  -  „Agnus Dei"

Vladas Švedas  -  „Liepsnojantys medžiai" ž. J. Degutytės

Solistai : Karolina Beinarytė, smuikas (5)

 Beata Andriuškevičienė, fortepijonas (9)

Dirigentai: Regina Kamičaitienė (2)

 Algimantas Mišeikis (7)

Petras Bingelis (1, 3, 4, 5, 6, 8, 9)

Garso režisierius - Arnoldas Akelaitis

Įrašyta Kauno valstybinėje filharmonijoje.

                                               

 

CD programa

C. Debussy      Sonata smuikui ir fortepijonui I, II dalys

                        Allegro vivo

                        Intermede (Fantasque et leger)

A. Dvorak        Sonatina G-dur, op. 100, III dalis

                        Scherzo: Molto vivace - Trio

Atl. Dainius Puodžiukas (smuikas), Aidas Puodžiukas (fortepijonas)

G. Donizetti                  Nemorino romansas iš operos „Meilės eliksyras"

L. Bernstein                  Tonio daina iš miuziklo „Vest Saido istorija"

F. Lehar                       Oktavio daina iš operetės „Džiudita"

R. Cocciante                Grenguaro daina iš miuziklo „Paryžiaus katedra"

Atl. E. Seilius (tenoras), Kauno valstybinis simfoninis orkestras, diriguoja M. Pitrėnas

A. Šenderovas              Fortepijoninis trio Nr. 2 „In memoriam..."

Atl. fortepijoninis trio „Fortvio" - Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė)

M. K. Čiurlionis                        Kyrie (aranž. A. Novikas)

Išplėtota lietuvių l. daina            Sodauto (aranž. A. Novikas)

H. Edison                                 Centerpiece ( ž. J. Hendricks, aranž. A. Novikas)

W. Marsalis                              Big Fat Hen (aranž. A. Novikas)

Inculto                                      Well come to Lithuania (aranž. A. Novikas)

Atl. Artūro Noviko džiazo mokyklos jaunimo vokalinė grupė „Jazz Island"

Dainius Puodžiukas - LMTA, Bostono universiteto (JAV) ir Longy muzikos akademijos (JAV) auklėtinis. Lietuvoje Dainiaus pedagogais buvo žymūs smuikininkai I. Armonaitė, J. Dvarionas, R. Katilius, E. Paulauskas. Užsienyje savo meistriškumą smuikininkas tobulino profesorių D. Mazurkevich, J. Mazurkevich, V. Spivakov, P. Zazofsky, S. Gaseau, V. Danchenko, P. Frank, D. Heifetz, K. Winkler ir kt. klasėse.

D. Puodžiukas smuiku solo ir įvairių kamerinių ansamblių sudėtyse koncertavo Rusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Norvegijoje, Lenkijoje, Čekijoje, taip pat solo grojo su Bostono universiteto ir Longy akademijos simfoniniais bei žymiausiais Lietuvos orkestrais. Dainius yra tapęs šešių tarptautinių konkursų laureatu. Nuo 2008 m. smuikininkas groja styginių kvartete „Chordos", smuiko specialybę dėsto LMTA, yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių instrumentų skyriaus vedėjas, Lietuvos muzikų sąjungos meno tarybos narys.

Edmundas Seilius (tenoras) baigė magistro studijas LMTA, doc. V. Juozapaičio dainavimo klasėje, iki 2007 m. stažavosi JAV, tobulinosi meistriškumo kursuose Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje.

Studijų metais Nemorino vaidmeniu sėkmingai debiutavęs G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras", E. Seilius Lietuvos ir užsienio teatruose parengė nemažą vaidmenų bagažą. Tai Romeo Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta", Pang G. Puccini operoje „Turandot", Jurgelis B. Dvariono operoje „Dalia", Leopoldas J. F. Halevy operoje „Žydė", Alfredas G. Verdi operoje „Traviata", Rinučio G. Puccini operoje „Džiani Skiki" ir kiti. 2007 m. pavasarį, diriguojant J. Glover, atliko Eurimako vaidmenį C. Monteverdi operoje „Uliso sugrįžimas į tėvynę" Čikagos operos teatre. 2007-2008 m. sezoną dirbo Reino nacionalinėje Operoje Strasbūre. Grįžęs į Lietuvą, aktyviai įsijungė į Lietuvos muzikinį gyvenimą, yra parengęs keletą muzikinių programų, kurias atlieka žymiausiuose Lietuvos festivaliuose. Koncertavo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Japonijoje (su Varšuvos Didžiuoju teatru), Austrijoje, JAV.

Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island" susikūrė 1991 m. „Jazz Island" - tai kolektyvas, subtiliai atliekantis džiazo standartus, aranžuotas lietuvių liaudies dainas bei pasaulyje populiarius kūrinius. Kolektyvo repertuaras labai įvairus, autentiškas ir kartu novatoriškas, daugiausiai atliekamas be jokio instrumentinio pritarimo a cappella. „Jazz Island" išsiskiria ypatingu skambesiu, puikiu unisono valdymu, subtilia įvairių stilių nuovoka, ansambliavimu, muzikalumu, sceniškumu. Daugumą kolektyvo atliekamų dainų aranžuoja ir pritaiko „Jazz Island" vadovas Artūras Novikas, kuris ir pats dainuoja grupėje.

„Jazz Island" yra daugkartinis „Dainų dainelės" laureatas, „Baby Sing Jazz", Junior Jazz" „Birštonas Jazz", „Kaunas Jazz" festivalių dalyvis. 2004 m. A. Noviko vadovaujamas kolektyvas dalyvavo tarptautiniame džiazo festivalyje „Montreux Jazz" Šveicarijoje, o 2006 m. pirmajame tarptautiniame Baltijos šalių vokalinių ansamblių konkurse mišrių vokalinių ansamblių kategorijoje laimėjo pirmąją vietą. 2007 m. vokalinė grupė „Jazz Island" Lietuvos liaudies kultūros centro nominuota „Aukso paukštei", grupei suteiktas geriausios vokalinės grupės Lietuvoje vardas. Kolektyvas koncertavo Anglijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje ir kt.

Fortepijoninio trio „FortVio" nariai, LMTA absolventai Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė ir Povilas Jacunskas kartu muzikuoja nuo 2006 m. Konkursų laurais turtingą kolektyvo biografiją pradėjo I premijos laimėjimas V tarptautiniame S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse. Fortepijoninis trio „FortVio" taip pat yra tapęs tarptautinių konkursų Austrijoje ir Rusijoje laureatais, o meistriškumo kursų „16 Internationale Sommerakademie Prag-Wien-Budapest" Austrijoje metu 2006 m. ir 2007 m. laimėjo premiją už išsiskiriantį Vienos klasiko kūrinio atlikimą (J. Haydn Fortepijoninis trio C-dur Hob XV: 21) bei specialų prizą už puikią kamerinės muzikos kūrinio interpretaciją. Fortepijoninis trio „FortVio" yra nuolatinis įvairių meistriškumo kursų dalyvis - ansambliui pamokas vedė tokie žymūs profesoriai kaip A. Kouyoumdjian, S. Devich, F. Rados, P. Schuhmayer, J. Kluson, A. Bondurianskij. „FortVio" repertuarą sudaro įvairių epochų bei šalių kompozitorių kūryba, ansamblis aktyviai koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje - Portugalijoje, Rusijoje, Austrijoje, Danijoje, Islandijoje.

Tai naujas lietuvių liaudies instrumentų ansamblio, vadovaujamo profesorės Linos Naikelienės, „VAIVORA“ kompaktinis diskas. Vadovė Lina Naikelienė - I kanklės, Aistė Bružaitė - II kanklės,  Aušrelė Juškevičienė - bosinės kanklės. Irmantas Andriūnas, Gediminas Beržonis, Algirdas Jedemskij - birbynė, lamzdelis.
Solistės Irena Milkevičiūtė, Joana Gedmintaitė.

Dokumentinis filmas „Akimirkos"
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 75-mečiui. DVD, 2008

Nedidelė Lietuvos muzikos ir teatro akademija tarp kitų Lietuvos universitetų visada atrodo paslaptingai, nors, paradoksas, viešumu, integracija į visuomenę ir įtaka kultūros raidai ji neabejotinai buvo ir yra viena reikšmingiausių. Čia kasdien sutiksi nužengusias iš didžiųjų scenų ir ekranų visuomenei gerai žinomas asmenybes, daugelis kurių yra Lietuvos nacionalinės premijos laureatai. Jie čia dirba kasdienį pedagoginį darbą, jaunajai kartai perteikdami neįkainojamą meninę, intelektualinę ir emocinę patirtį.

Atėjusio čia studijuoti jaunojo žmogaus laukia sudėtinga misija, tik jis to dar nežino. Jo laukia anaiptol ne scenine euforija blizgantis kasdienis darbas – su nuolatinėmis pedagogo pastabomis, šimtąjį kartą „šlifuojamo" motyvo skambesio galvoje, su kūrybinėm abejonėm, nuolat persekiojančiu scenos baimės jaudulio.

Akademijoje dažniausiai vyksta individualus darbas, o studijos panašios į kūrybinį procesą ir įvairios, kaip ir įvairus pats menas: kiek jame rūšių, žanrų, stilių, kiek instrumentų, balsų, kokia neaprėpiama istorija ir neįspėtas kūrybinės galios fenomenas.

Ši, per 75-erius Muzikos ir teatro akademijos gyvavimo metus sukaupta dvasinė energija, iškiliausių istorinių asmenybių pėdsakai – yra neaprėpiamas turtas, apie kurį papasakoti tiesiog neįmanoma. Per 50 dokumentinio filmo minučių galima „sugauti" tik keletą istorijos ir dabarties akimirkų, galbūt šiek riek padėsiančių atskleisti tą paslaptingą menininko brendimo kelią į didįjį meną ir pripažinimą

2008 metų pradžioje išėjo Natalijos Katilienės (sopranas), Jūratės Rudžianskaitės (sopranas) ir Eglės Perkumaitės (fortepijonas) įrašyta amerikiečių vokalinės kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė „American Vocal Chamber Music“. CD leidimą parėmė Amerikos centras (The American Center), S. Karoso labdaros ir paramos fondas bei Lietuvos muzikų sąjunga. Kaip rašoma ant dailiai apipavidalinto lankstinuko, „šio CD pasirodymas – Fulbrighto programos rezultatas“. Plokštelės iniciatorė, sudarytoja ir redaktorė – LMTA Koncertmeisterio katedros docentė Eglė Perkumaitė.

1996–1997 m. ir 2005–2006 metais pianistė, gavusi Fulbrighto stipendiją, Jungtinių Valstijų Majamio ir Kanzaso  universitetuose dirbo mokslinį bei kūrybinį darbą. Būdama Amerikoje, E. Perkumaitė susidomėjo miuziklu, o jos mokslinių ir praktinių interesų sritis – amerikiečių vokalinė kamerinė muzika. Pastarąją ji su kolegėmis atlieka koncertuose ir daro įrašus. Šiame CD atlikėjos savaip interpretuoja Charleso Tomlinsono Griffeso (1884–1920), Dominicko Argento (g. 1927), Charleso Iveso (1874–1954) ir Williamo Bolcomo (g. 1938) vokalinius ciklus.

Visus šiuos kompozitorius vienija keli dalykai. Svarbiausias iš jų – meilė vokalinei muzikai bei jautrus jos išmanymas.

Pirmosios kompaktinės plokštelės idėja ir koncepcija neatitolsta nuo "Grazioso" kūrybinio moto – tobulumo paprastume, kurį galėtume sutapatinti su mažais ir dideliais stebuklais, neretai slypinčiais visai šalia ir visai paprastuose dalykuose... Trumputės miniatiūros, tarsi iki tobulybės nugludinti prabangūs akmenėliai, kiekvienas spindėdami ir įvairiausiom spalvom žaižaruodami, klusniai sugula į vientisą tvarinį, sukurdami aplink save šviesią ir lengvą, virš kasdienybės pakylėjančią aureolę.

 

2008 m. „Auksinio disko” laureatais paskelbti pianistė Mūza Rubackytė, dainininkai Vladimiras Prudnikovas ir Sabina Martinaitytė,  Sostinės vario kvintetas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

Paraiška istorijos metraščiui

Visuomet pavydėdavau rašytojams, o ypač dailininkams ir skulptoriams, kurių kūryba meno „vartotoją“ pasiekdavo užtikrintai ir beveik be „tarpininkų“, egzistuodama konkrečioje erdvėje ir „materialiu“ pagrindu. Laimingi buvo senųjų laikų muzikos kūrėjai, tokie kaip J. S. Bachas ar kiti jo amžininkai, patys kūrę ir patys atlikę savo muziką. O muzikos atlikėjo menas visais laikais buvo trapus it priešaušrio dvelksmas – prabėgo žavi akimirka ir ta būsena niekada nebegrįš, kaip tekantis upės vanduo. Net garso įrašų technika nelabai tesutvirtino šį trapumą, nors jai tobulėjant atsirado reali galimybė trapų atlikėjų meną įamžinti.

Tokį įamžintą iškiliausių Lietuvos muzikos atlikėjų meną „Muzikos barai“ jau ne vienerius metus siūlo savo skaitytojams, kartu su žurnalu leisdami ir Lietuvos atlikėjų įrašus. Tačiau nuo pat pirmųjų gramofoninių įrašų atsiradimo egzistuoja nuomonė, kad joks įrašas, net pats tobuliausias, neperduos tos ypatingos nuotaikos, gimstančios gyvo koncerto metu. Nuotaiką kuria detalių, taip pat ir vizualinių, visuma – atlikėjo laikysena, akių žvilgsnis, kostiumas, gyvas žodis publikai, apskritai – kūno kalba, o kur dar publika ir jos gyvas reagavimas (tai juo labiau nepakartojama detalė), pagaliau – net salės interjeras. Galima būtų priekaištauti taip manantiems per daug sureikšminus formą, vizualinę išorę. Gal tai – nūdienos paviršutiniškumo, potraukio triukšmingai pompastikai ženklas? Tačiau juk ir anais laikais, kai apie garso ar vaizdo įrašus nė nesapnuota, senieji meistrai, tokie kaip Francois Couperinas „Didysis“, teikė tam nemažą reikšmę.

„Muzikos barai“ ir šįsyk pretenduoja būti pionieriai Lietuvoje. Pirmąkart Lietuvos periodikos istorijoje skaitytojai turės progą patirtį tą nuotaiką, kuri tvyro jau dešimtmetį rengiamuose Didžiuosiuose muzikų paraduose. Nors 2001–2005 m. „Auksinio disko“ laureatų pasirodymai – palyginti nesenas istorijos tarpsnis, tačiau turėdami omenyje tai, kad skaitmeninis-optinis diskas gali pergyventi kelias žmonių kartas, galime sakyti, jog pradėjome fiksuoti mūsų atlikėjų meno, o kartu – dalį Lietuvos muzikinės kultūros istorijos.

Turbūt niekas šiandien nedrįstų prognozuoti, kaip atrodys muzikos atlikėjų menas Lietuvoje po penkiolikos, dvidešimties ar trisdešimties metų. Gal akademinė muzika ar klasika šiandienos samprata bus apskritai įrašytos į „raudonąją“ knygą, o drauge – ir gyvosios muzikos atlikėjai. O gal tokie pasidarys tik vietiniai lietuvių atlikėjai, Lietuvai tapus brangiai apmokamų užsienio artistų Meka? Stebint kai kurias dabartines tendencijas, toks scenarijus – visiškai įmanomas.

Tad jei savo rankose laikote „Muzikos barų“ numerį su DVD formato disku, gerai įsiskaitykite tai, kas parašyta ant disko viršelių, tas pavardes, kurios įėjo į istoriją, o jų išties daug. Kaip kitaip pamatysite, kokia sudėtimi grojo, pavyzdžiui, Čiurlionio kvartetas 2004-aisiais arba kas grojo Lietuvos kameriniame 2003-iaisiais, kai jam dirigavo profesorius Saulius Sondeckis.

Stilių, žanrų įvairovė – nuo Reginos Maciūtės atliekamų elegantiškų chanson iki spontaniškų Petro Vyšniausko ir Egidijaus Buožio improvizacijų, nuo Petro Geniušo skambinamų Chopino mazurkų iki Eugenijaus Kanevičiaus ar Artūro Anusausko džiazo kompozicijų. Visa tai galima rasti šiame trijų valandų trukmės diske, beveik viską, kuo turtingas nūnai mūsų atlikėjų menas.

 

Irena Milkevičiūtė - viena ryškiausių šiandieninės Lietuvos muzikos kultūros asmenybių, pasaulinį pripažinimą pelniusi dainininkė. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Z. Paulausko dainavimo klasę ir iš karto buvo pakviesta j Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame iki šiol dainuoja visas pagrindines lyrinio ir dramatinio soprano partijas. 1978-1979 m. studijas tęsė garsiojoje Milano „La Scala“. Ten parengė Čio-Čio-San, Mimi, Violetos bei soprano G. Verdi Requiem partijas, dainavo „La Scala“ rengiamuose koncertuose „Piccola Scala“ scenoje, Romoje, Parmoję, Busete, Fidencoje. Po studijų teatre „La Scala“ buvo įvertinta kaip turinti „gerą vokalo techniką, nepaprastai muzikali, puikiai stilių jaučianti“ dainininkė. l. Milkevičiūtė - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė.

Apdovanojimai: 1977 - I premija M. Glinkos konkurse Maskvoje; 1978 - diplomas tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse Maskvoje; 1982 - II premija F. Erkelio ir F. Kodaly konkurse Budapešte; 1986 - II premija „Madama Butterfly“ konkurse Tokijuje; pelnė Lietuvos teatro sąjungos prizą „Kristoforas“ (1995); suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1996); suteiktas geriausios metų dainininkės Lietuvoje titulas, pelnė Operos bičiulių draugijos prizą „Kipras“ (1997); Nacionalinė premija (2000).

Tarptautinį pripažinimą l. Milkevičiūtė pelnė dainuodama daugelyje žymių pasaulio teatrų bei koncertų salių: buvusios Tarybų Sąjungos teatrų scenose, Maskvos didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Varšuvos didžiajame teatre ir kt. Dalyvavo Splito tarptautiniame festivalyje Kroatijoje, Savonlinos festivalyje Suomijoje, Birgit Nilsson rengiamame festivalyje Dalhaloje (Švedija), Peterburgo „Baltųjų naktų“ festivalyje (Rusija), Mendeno operos festivalyje Vokietijoje ir kt. l. Milkevičiūtė dainavo Paryžiuje ir Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Anglijoje, Škotijoje. Nuolat dalyvauja Čikagos lietuvių operos premjerose kartu su Čikagos „Lyric“ operos orkestru.

l. Milkevičiūtė yra surengusi per 100 solo koncertų Lietuvoje ir svetur. Koncertavo Baltijos, Užkaukazės valstybių, Rusijoje (Maskvos konservatorijos, R Čaikovskio salės, Sankt Peterburgo M. Glinkos kapelos salė), Anglijoje, Airijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Danijoje, Japonijoje, Filipinuose, Prancūzijoje, Austrijoje; 1991, 1992, 1993 m. surengė daug įsimintinų koncertų JAV (Niujorko „Carnegie Hali“, Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje, Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlande), taip pat Pietų Amerikoje (Rio de Žaneire, San Paule, Buenos Airėse, Montevidėjuje) ir kt.

l. Milkevičiūtė dirbo su daugybe įžymių dirigentų, tokių kaip Valerijus Gergijevas, Valerijus Kaganas, Fuatas Mansurovas, Paolo Olmi, Eri Klas, Gintaras Rinkevičius, Saulius Sondeckis, Jonas Aleksa, Juozas Domarkas, Vytautas Lukočius ir kt. Dainavo scenoje su Irina Archipova, Jevgenijumi Nesterenko, Gehamu Grigorianu, Kaludi Kaludovu, Paata Burchuladze, Sergejumi Larinu, Violeta Urmana, Stefania Toczyska, Olga Borodina, Roberto Scanduzzi, Dolora Zajick, Leo Nucci, Warren Mok, Virgilijumi Noreika, Vladimiru Prudnikovu ir daugeliu kitų.

 

Prieš pat suskambant pirmiesiems 2007-ųjų Dainų šventės „Būties ratu“ akordams išleistas žurnalo „Muzikos barai“ numeris kaip tik ir skirtas šiai šimtametei tradicijai – Lietuvos dainų šventei, jos istorijai bei dalyviams.

Žurnale pridėtas Lietuvos liaudies kultūros centro DVD „Lietuvos dainų švenčių didybė“ vaizdais iliustruoja šios šventės, kaip UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo, pobūdį.

Lietuvos muzikų sąjunga išleido V. Kuprio dainuojamų arijų ir dainų plokštelę CD formatu.

Niccolo Jommelli
Requiem

Introitus
Kyrie
Dies Irae
Offertorium
Sanctus
Benedictus
Agnus Dei

Atlieka choras „Vilnius“ ir Lietuvos kamerinis orkestras bei solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras), Vladas Bagdonas (bosas). Diriguoja choro „Vilnius“ meno vadovas ir dirigentas prof. Povilas Gylys.

Italų kompozitorius Niccolo Jommelli (1714-1774) daugiausia rašė operas – atstovavo garsiąją Neapolio mokyklą. Gimęs 1714 m. rugsėjo 10 d. netoli Neapolio – Averso miestelyje – gimtinėje praleido jaunystę ir pelnė operų kompozitoriaus šlovę. Muzikos mokytis pradėjo tradiciškai gimtojo miestelio bažnyčioje pas vargonininką, vėliau – Neapolio San Onofrio konservatorijoje, o po trejų metų mokslus tęsė Pieta dei Turchini konservatorijoje.
1737 m. buvo pastatyta pirmoji Niccolo Jommelli opera „L‘errore amofoso“. Po metų su pasisekimu pastatoma antroji kompozitoriaus opera „Odoardo“, pelniusi Niccolo Jommelli neregėtą šlovę.
 1743-1746 m. Niccolo Jommelli praleido Venecijoje, direktoriaudamas konservatorijoje Ospedale degli Incurabili. Kiek vėliau persikėlė į Romą, kur toliau kūrė operas, gaudamas užsakymų ne tik iš Romos teatrų, bet net ir iš Vienos (Austrija) rūmų teatro.
Brandžiausius ir kūrybingiausius gyvenimo metus Jommelli praleido Štutgarte (Vokietija), kur atvyko 1753 m. Būtent Vokietija tuo metu garsėjo operos reformomis. Būtent Vokietijoje buvo sukurtos geriausios kompozitoriaus operos: „Attilio Regolo“ (1753 m.), „L‘Olimpiade“ (1761 m.), „Demofoonte“ (1764 m.), „Temistocle“ (1765 m.). Kūrė Niccolo Jommelli ir operetes, oratorijas, kantatas, nemažai bažnytinės muzikos.
Lietuvoje kompozitoriaus kūryba nežinoma. Choro „Vilnius“ dėka turime progos susipažinti su „Requiem“.
Niccolo Jommelli „Requiem“ – subtilus, lyriškas kūrinys keturiems solistams, chorui ir styginių orkestrui. Nuo garsiųjų pasaulinių žanro kūrinių (W. A. Mozarto, G. Verdi, H. Berliozo ir kt.) jis skiriasi ypatingu trapumu, skaidrumu, kompozitorius dar gyvena epochoje, vengiančioje būsimo dramatizmo („Dies Iraes“). Akivaizdu, kad Jommelli savajame „Requiem“ laikėsi Neapolio tradicijų ir religinį kūrinį praturtino operos elementais – arijų tipo solo epizodais, ansambliais.

 

 

Leonido Melniko, Boriso Traubo ir Valentino Kaplūno fortepijoninis trio „Musica camerata Baltica” susikūrė 1993 m. Jo nariai jau gerokai anksčiau ne kartą muzikavo drauge ir į šį mažą kamerinį kolektyvą atėjo turėdami didelę meninę patirtį.

Ansamblio repertuaras labai įvairus: muzikantai mielai groja Vienos klasikų, romantikų, XX amžiaus kompozitorių kūrinius. Trio sėkmingai gastroliavo Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur, padarė nemažai įrašų, išleido kelias kompaktines plokšteles. Kritika pažymi puikų ansamblio susigrojimą, atlikimo kultūrą, stiliaus pojūtį, improvizacijos raišką ir artistiškumą.
Leonidas Melnikas – profesorius, habilituotas daktaras, baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją (fortepijoną ir vargonus). Tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje. Koncertavo daugelyje šalių. Jo įrašytas solines kompaktines plokšteles yra išleidusios Lietuvos, JAV, Rusijos leidybos firmos. Dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kelių knygų autorius. 2004 m. Melnikas buvo išrinktas Daugpilio (Latvija) universiteto Garbės daktaru.
Smuikininkas Borisas Traubas – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas. 1969 m. Kišiniovo (Moldavija) smuikininkų konkurse laimėjo laureato vardą. Daug metų griežė Lietuvos kameriniame orkestre, buvo šio orkestro koncertmeisteris ir dirigento asistentas. Šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas, taip pat Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovas.
Violončelininkas Valentinas Kaplūnas baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi Sankt Peterburgo ir Maskvos konservatorijose. Beveik ketvirtį amžiaus buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelių grupės pirmasis koncertmeisteris, yra šio orkestro artistas, dėsto Vilniaus konservatorijoje, kur vadovauja styginių instrumentų skyriui.

Lietuvos dailės muziejaus ansamblio „Vaivora” ištakos siekia 1971 m. Tuomet susikūręs kanklių trio daugiau kaip du dešimtmečius skleidė liaudies meną surengdamas daugiau kaip 600 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.
2003 m. ansamblis žengė per atsinaujinimo slenkstį. Dabar jis vadinasi „Vaivora” – lietuviško skambesio žodžiu, nenurodančiu konkretaus instrumento, bet tarytum skleidžiančiu iš liaudies instrumentų garsų paletės spalvingą vaivorykštės šviesą.
„Vaivoros” vadovės rūpesčiai ir džiaugsmai, taip pat ir pirmųjų kanklių partija, kaip ir anksčiau, tenka Lietuvos muzikos akademijos profesorei kanklininkei Linai Naikelienei. Antrosiomis kanklėmis dabar kankliuoja jauna, perspektyvi kanklininkė Aistė Bružaitė, bosinėmis kanklėmis muzikuoja Aušrelė Juškevičienė. Ansamblyje groja birbynininkas Algirdas Jedemskis, dalyvauja birbynininkai Irmantas Andriūnas ir Eugenijus Čiplys.
Vaivoros” ansamblis tęsia „Kanklių” repertuaro liniją – programose skamba lietuvių kompozitorių klasikų kūryba, folkloriniai inkliuzai, taip pat – bene dažniausiai – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai.
„Vaivora” yra vienas originaliausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje, kruopščiai bei atsakingai puoselėjantis savo tautos kultūrinį palikimą. Ansamblio profesionalumą ir unikalumą rodo teigiamų šio kolektyvo koncertų recenzijų gausa ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Šis ansamblis gali būti laikytinas reprezentaciniu Lietuvos muzikiniu kolektyvu, lietuvių nacionalinės kultūros vizitine kortele.

Tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos solistė Judita Leitaitė yra viena iš aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų. Koncertavo Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Belgijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Dainavo daugelyje festivalių ir muzikos švenčių. Dainininkė nestokoja kūrybinių sumanymų. Rengiamos naujos programos, rusų, žydų, prancūzų, norvegų, suomių muzikos vakarai, “Musica sacra”, “Įžymių dainininkių muzikiniai paveikslai”. Tarp paskutiniųjų solistės darbų – muzikos kino filmui “Vilniaus Getas” įrašai, išleista kompaktinė plokštelė “Rusų romansai”, paruošta XX amžiaus šlagerių programa „Renkuosi meilę” talkinant ansambliui „4Tango”, ruošiama įvairių operų arijų programa. Jau 20 metų solistė džiugina tiek Lietuvos, tiek užsienio klausytojus. Praėjusiais metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai Judita Leitaitė apdovanota Vytauto Didžiojo Ordino Riterio kryžiumi, 2005 m. solistei suteikta Vyriausybinė Meno premija.

Džiazo pianistas ir pedagogas Saulius Šiaučiulis – mainstream žinovas, vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje. Mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1974 m. baigė klasikinį fortepijoną Lietuvos muzikos akademijoje (prof. M. Azizbekovos klasėje). Baigęs studijas grįžo į gimtąją Klaipėdą ir įsitraukė į jos muzikinį gyvenimą. Nuo 1970 m. aktyviai reiškiasi kaip džiazo pianistas. 1970-1985 m. vadovavo Klaipėdos džiazo kvartetui, vėliau savo vardo ansambliui, nuo 1980 m. grojo su Klaipėdos konservatorijos diksilendu ir bigbendu, 1985-1994 m. – duetu su klarnetininku Pranu Narušiu. Yra muzikavęs su V. Čekasinu, V. Pilibavičiumi, V. Labučiu, J. Maksimovičiumi, T. Botyriumi, A. Jofe, A. Šilkloperiu, J. Whighamu ir kitais. Pastaruoju metu S. Šiaučiulis nuolat muzikuoja su Kauno bigbendu, bendradarbiauja su saksofonininku P. Vyšniausku, dainininku S. Januška. Pianistas koncertuoja ir su akademinės muzikos atlikėjais – choru “Aukuras”, Lietuvos nacionalinės filharmonijos styginių kvintetu, Kauno styginių kvartetu, Kauno kameriniu orkestru ir kt. Su įvairiais kolektyvais koncertavo Lietuvoje ir Europoje. S. Šiaučiulis –  gerai žinomas pedagogas. Nuo 1973 m. dėsto Klaipėdos universitete, nuo 2002 m. jam suteiktas docento pedagoginis vardas, nuo 1997 m. dėsto E. Balsio menų gimnazijoje, 1997-2001 m. dėstė S. Šimkaus konservatorijoje. Yra išleidęs mokomosios literatūros: “Džiazo temos improvizavimo studijoms” (su CD). S. Šiaučiulis yra sukūręs džiazo kompozicijų, muziką Klaipėdos dramos teatro spektakliams “Kruvinos vestuvės”, “Pasaulio gaisras”, “Viskas apie moteris” ir kt., kuria muziką vaikams. 2006 m. Vasario 16-osios proga surengė koncertus Strasbūro lietuvių bendruomenei, o tų pačių metų vasarą koncertavo Airijos lietuvių bendruomenei. 2007 m. koncertavo JAV, Portugalijoje, Berlyne, Kino festivalio “Auksinis lokys” renginiuose. Su P. Vyšniausku grojo Berlyno Džiazo klube.

 

1976-ųjų metų rugsėjis. Gausūs aplodismentai geriausio Herberto von Karajano konkurse kolektyvo vardą bei aukso medalį pelniusiam Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos styginių orkestrui, diriguojamam Sauliaus Sondeckio. Varginantis bei nuoseklus darbas prieš, saldi euforija po...

Tik ketverius metus 1952 metais gyvavusi Vilniaus dešimtmetė mokykla įkūrė savo styginių orkestrą. Žinoma, iš pradžių tik pedagoginiais tikslais. Šiam jaunam ansambliui vadovavo P. Bekeris. Tiesa, neilgai. Jau 1955 metais V. Krakauskaitės įkalbėtas prieš orkestrantus su batuta rankose atsistojo S. Sondeckis, tuo metu konservatorijos absolventas. Ir prasidėjo... žaidimas...

S. Sondeckis pasakojo, jog tuo metu trūko natų, atlikėjų, ypač kontrabosininkų bei altininkų. Čia pravertė viena dirigento gudrybė – perrašė partijas į smuiko raktą, smuikams uždėti alto stygas ir davė jauniesiems atlikėjams. Griežė smuiku, skambėjo tarsi altu – kvinta žemiau...

Pamažu atkaklus darbus atsiskleidė ir orkestro griežime. Nepaisant nuolatinės atlikėjų kaitos, S.Sondeckis sugebėjo nuosekliai tobulinti savo kolektyvo menines galias. Po puikaus pasirodymo Maskvos Kremliaus rūmuose, 1963 metais, pirmą kartą buvusiai Tarybų Sąjungai dalyvaujant ISME tarptautinėje konferencijoje „Šiuolaikinė muzika ir muzikinis auklėjimas“ Budapešte, atstovauti šalį buvo deleguotas būtent šis orkestras. M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestras tapo pirmuoju kolektyvu Lietuvoje, išvykusiu už Tarybų Sąjungos ribų.

Po šio pasirodymo iki konkurso laukė dar ilgas kelias – eilė koncertų Lietuvoje, Maskvoje (1967 m.), gastrolės Olandijoje ir Belgijoje (1973 m.), po kurių kritikai rašė, jog „Pirmiausias jų grojimo įspūdis – tai grojimo natūralumas ir paprastumas. Be jokios vaidybos jie groja taip, kad belieka nusiimti skrybėlę ir nusilenkti jų mokėjimui įveikti bet kokius techninius sunkumus. Labai muzikalus dirigentas S. Sondeckis suformavo stebėtinai susigrojusį ansamblį“ („Dordts Daglad“ Dodrechtas).

20 metų atkaklaus S. Sondeckio darbo ne tik dirigavimo srityje, bet ir kruopštaus recenzijų, įrašytų plokštelių, žymių muzikų rekomendacijų kaupimo prireikė norint patekti į garsųjį jaunimo orkestrų konkursą. Peržengus šį konkurso laiptelį laukė dar sąjunginė perklausa, įvykusi 1976 metų pavasarį. Po jos – nuolatinės repeticijos, vasara mokykloje, ir mokslo metų pradžia Vakarų Berlyne!

Tik atvykę į konkursą, vilniečiai sužinojo, kas jų konkurentai – tai jaunimo orkestrai iš Australijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Japonijos, JAV, Lenkijos, Suomijos ir Vakarų Vokietijos – puikūs reprezentaciniai kolektyvai.  Tarptautinę komisiją sudarė muzikai iš Vakarų Berlyno, VFR, Austrijos, Anglijos bei anuometinės Tarybų Sąjungos. Lietuvai atstovavo Valstybinės konservatorijos rektorius profesorius Jurgis Karnavičius.

Komisijos nariai galėjo prieš pasirodymą aplankyti repeticijas, kad objektyviau įvertintų kolektyvų pasirodymus. Tad paskutinė repeticija, pasak S. Sondeckio, buvo sunkesnė nei pats pasirodymas. Tuo tarpu 100 minučių programos paruošę orkestrai privalėjo išklausyti ir kitų konkursantų pasirodymus. Čiurlioniečiai, dalyvavę priešpaskutinį vakarą, žinoma, suabejojo savo galimybėmis. Tačiau puikus pedagogas S. Sondeckis, pajutęs nusivylimo nuotaikas, kolektyvą ramino teigdamas, jog nedidelė garbė laimėti prieš silpnus konkurentus...

Ir ką gi, pasiryžimas nugalėjo. Vėliau dirigentas pasakojo, jog tokios ilgos tylos prieš suskambant muzikai koncerte nebuvo turėjęs (batuta nė kiek nevirpėjo – ir tai vaikams buvo ženklas, kad dirigentas nesijaudina), o kolegos po to žavėjosi nuostabiu pianissimo. Komisijos narys J. Karnavičius teigė, jog M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestrui pergalę lėmė gilus meninis pasiruošimas, begalinis vaikų nuoširdumas, turiningai paruošta programa bei didžiulė vadovo S. Sondeckio patirtis, ryški dirigento individualybė. „Čiurlioniukai“ – jauniausias kolektyvas – surinko 11,3 balo – patį aukščiausią įvertinimą šiame konkurse, konkurso rengėjų iššifruotą kaip „geriau, nei labai gerai“.

Puikiai atlikta buvo visa programa. Nežinant, kas atlieka, sunku patikėti, jog griežia vaikai. Tačiau klausytojus labiausiai pakerėjo D. Šostakovičiaus Kamerinė simfonija fašizmo ir karo aukų atminimui. Pasak komisijos, tokio įspūdžio nebuvo palikęs jokio kito kūrinio atlikimas konkurse...

„Jei šitaip muzikuojama, nėra ko bijoti dėl muzikinio gyvenimo ateities. Tarybų Sąjungos orkestras, kurio dalyviams tik 14-18 metų ir kuriam diriguoja Saulius Sondeckis, gali kiekvienam profesionalų kameriniam orkestrui parodyti tikrai įkvėpto, įdvasinto, preciziško ir kiekviename muzikavimo pavyzdį“ rašė po konkurso Herbertas von  Karajanas („Der Tagesspiegel“ Vakarų Berlynas). Legendinis maestro dėmesingai išklausė čiurlioniškų griežimą, o po to ilgai plojo, virš galvos iškėlęs rankas.

 

 

ITALIA IN JAZZ

Su šiuo „Muzikos barų“ numeriu gavote kompaktinę plokštelę, kurią Italų kultūros institutas Vilniuje dovanoja įvairiausiomis muzikinėmis kalbomis besidomintiems muzikos mėgėjams ir visiems italų kultūros draugams.

Lietuva – tai ne tik šalis, kur džiazo muzika yra vertinama ir mėgiama, bet ir viena iš įdomiausių Europos scenų, kurioje eksperimentuojama ir bandomos muzikinės naujovės. Apie tai kalba visoje šalyje kiaurus metus vykstantys populiarūs džiazo festivaliai bei nuolatinis Lietuvos muzikantų dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose užsienyje. Kažkas panašaus vyksta ir Italijoje, todėl pamanėme, kad būtų įdomu supažindinti klausytoją su Italijos džiazu, pristatyti kai kurių italų muzikantų kompozicijas. Mūsų kompaktinėje plokštelėje yra įrašyti vien tik italų muzikantų ir kompozitorių sukurti ir atliekami kūriniai – būtent toks buvo atrankos kriterijus.

Kaip skaitome trumpoje kūrinius parinkusio muziko ir kompozitoriaus Fabrizio Festa įžangoje, rinktinė „ITALIA IN JAZZ“ nėra išsami, ja tik norime atverti langą į plačią itališko džiazo panoramą. Norėtume paskatinti susidomėti ir pasmalsauti: entuziastingai palaikiusių šią iniciatyvą ir suteikusių progą pasirodyti šiai plokštelei leidybinių kompanijų katalogai yra labai turtingi. Tad kviečiame juos peržvelgti - būsite gražiai nustebinti.

Pirmasis „ITALIA IN JAZZ“ kūrinys yra saksofonisto Rosario Giuliani „More than ever“. Italų kultūros instituto ir Tarptautinio Klaipėdos džiazo festivalio kvietimu birželio 3 d. kvartetas „Rosario Giuliani Quartet“ gros Klaipėdoje. Tai puiki pirma proga išgirsti šį atlikėją grojant gyvai ir paklausyti itališko džiazo.

Dėkoju „Muzikos barų“ direktoriui ir visiems žurnalo darbuotojams, sutikusiems pristatyti savo abonentams itališko džiazo kompaktinę plokštelę, Fabrizio Festai už brangų bendradarbiavimą, muzikantams už paslaugumą, o „Dreyfus Records“, „Splasc(h) Records“, „Egea“, „Drycastle“ ir „Caligola Records“ – už tai, kad palankiai priėmė ir palaikė mūsų iniciatyvą.

Malonaus klausymo!

Alessandra Bertini Malgarini

Italų kultūros institutas Vilniuje

 

W. A. Mozart Simfonija D-dur KV 504
              1.  I Adagio. Allegro  13’ 09
              2.  II Andante   10’ 20
              3.  III Presto  6’ 14
Kamerinis orkestras Musica Viva (Maskva, 2003)                                     

Johannes Brahms Koncertas smuikui op. 77
              4.  I Allegro non troppo - Cadenza - Tempo I   23’ 44
              5.  II Adagio  9’ 29
              6.  III Allegro giocoso, ma non troppo vivace - Poco più presto  8’ 28

 TT - 71’ 27

Rusijos Filharmonijos simfoninis orkestras (Maskva, 1997). Solo – Aleksei Bruni
Dėkojame garso įrašų firmai „Vilanis“ (Austrija, Viena) ir „The Point of Music” (Londonas) už suteiktą teisę CD leidybai.

 

Susipažinkime: dirigentas Ilmars Harijs LAPINSCH
Gimęs ir augęs Rygoje, ten pradėjo mokytis ir muzikos. Pirmasis instrumentas – smuikas, o E. Darzinio specialiąją muzikos mokyklą jau baigė su altu rankose. Maestro ir šiandien dėkingas Sankt Peterburgo (Leningrado) N. Rinskio-Korsakovo konservatorijos pedagogams, neleidusiems pamesti alt šiandien Laipnschas turi du diplomus – ir altisto, ir dirigento. O dirigavimo mokėsi kaip ir keturi lietuviai (Margarita Dvarionaitė, broliai Juozas ir Stanislavas Domarkai ir Liutauras Balčiūnas) pas legendinį Ilją Musiną. Teko studijų metais artimiau susipažinti ir su Herbertu fon Karajanu – dalyvavo didžiojo dirigento seminare. O aspirantūrą baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, profesoriaus Boriso Chaikino klasėje.

Kadangi Latvijoje jaunojo dirigento niekas nelaukė, darbo teko ieškotis pačiam. Ir čia prasidėjo klajoklio gyvenimas: 1970-1971 m. Jaroslavlio konservatorija – vyriausiojo dirigento asistentas; 1975-1978 m. Tatarijos Muso Džalilios valstybinis akademinis operos ir baleto teatras – vyriausiasis dirigentas; 1978-1979 m. Belgrado nacionalinė opera (Jugoslavija) – dirigentas; 1979-1983 m. Maskvos Didysis teatras – TSRS Kultūros ministerijos stažuotojas, po to teatro stažuotojas, po to dirigentas; 1983-1984 m. Baškirijos valstybinė opera (Ufa) – vyriausiasis dirigentas; 1985-1990 m. Tomsko filharmonijos simfoninis orkestras – vyriausiasis dirigentas  ir meno vadovas; 1989-1990 m. Sverdlovsko filharmonijos simfoninis orkestras – vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas; 1990-1992 m. Mostaros simfoninis orkestras (Jugoslavija) - vyriausiasis dirigentas; 1994-1995 m. Austrijos kultūros ministerija (Viena) – patarėjas Bosnijos ir Hercogovinos klausimais; 1994-1996 m. Vienos Naujasis kamerinis orkestras -  vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas; 1998-2000 m. Teatro Filharmonico di Verona (Italija) – dirigentas (baletas); 1999-2000 m. Makedonijos nacionalinė opera (Skopje) – dirigentas (baletas); 2000-2001 m. V. Dudarovos vadovaujamas Valstybinis orkestras – vyriausiasis kviestinis dirigentas; 2001-2002 m. Valstybinės įstaigos „Radijo ir televizijos simfoninis orkestras“, Kamerinis orkestras (Maskva) – vadovas (vyriausiasis dirigentas); 2002-2004 m. 3 mėnesių išvykos į Kinijos Liaudies Respubliką su Rusijos baleto teatru. Nuo 2003 m. – apsistojo Klaipėdoje. Mūsų teatre dirigavo G. Verdi operą „Traviata“ ir miuziklą „Merė Popins“. Pernai pastatė tautiečio Zigmaro Liepinio melodramą „Paryžiaus katedra“. Tai – sėkmingiausias pastarųjų metų pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Ir visgi, peržvelgus tokią turtingą veiklos biografiją natūraliai kyla klausimas, kas gi skatino taip kaitalioti darbo vietas.

- Mano mama, visą gyvenimą svajojusi dainuoti, labai džiaugėsi, kad aš pasirinkau muziko specialybę. Tiesa, ji visą laiką svajojo, tiesiog trokšte troško, kad gyvenčiau ir dirbčiau Latvijoje. Būtent jai aš savaip „skolingas“ už „minkštą“ savo būdą. Negaliu dirbti konfliktinėse situacijose. Juk dirigentas visuomet turi paklūsti direktoriui. Ir jeigu teatro ar koncertinės veiklos koncepcijos nesutapdavo – visuomet niekieno neragintas pasitraukdavau. Labai gerai žinau, kokiame teatre noriu dirbti. Tačiau niekad nesiryžau pats jį kurti. Jaučiuosi galintis muzikuoti, bet ne vadovauti principinei organizacijos strategijai. Taigi – ir diriguoju. Geresniems, ar blogesniems orkestrams, - manau, kad su  visais įstengiu pasiekti pakankamai gerą rezultatą. Savaip didžiuojuosi savojo repertuaro mastais – nuo operų ir baletų bei stambių vokalinių-simfoninių formų iki kamerinių ansamblių. Mat ir šiandien nebijau pasiėmęs altą muzikuoti įvairiuose ansambliuose. Ypač esu laimingas, kai padedu dienos šviesą išvysti savo amžininkų muzikai. Juk kiekvieno atlikėjo pareiga, profesinė misija išleisti į gyvenimą kuo daugiau negrotos muzikos. Jeigu mes to nepadarysime – ji, mūsų dienomis sukurta muzika – negyvens. Nes, esant tokiam kompozitorių produktyvumui, tikrai sunku tikėtis, kad neatliktais kūriniais kažkas kažkada domėsis. Jaučiu pareigą ir malonumą rūpintis ir jaunų atlikėjų paieška – džiaugiuosi, kad man patikėta Belvederio (Austrija) jaunųjų atlikėjų konkurso Rytų regiono (Latvija, Estija, Lietuva) globa. Jau rimtas sąrašas susidarytų jaunųjų talentų, kuriems pasisekė padėti – šiandien jie dainuoja įvairių šalių teatruose. Ar ilgam apsistojau Klaipėdoje? – Tikiuosi, kad visam likusiam gyvenimui. Man patinka gyventi taip arti gimtosios Latvijos. Be to, dar niekad neteko dalyvauti teatro statymo procese – turiu viltį, kad artimiausiame dešimtmetyje mūsų kolektyvas įžengs į naujus rūmus. Taigi, esu laimingas Klaipėdoje. Beje, rūpinuosi ir naujojo teatro kolektyvu – nuo 2004 m. dėstau Klaipėdos universiteto Menų fakultete. 

DOSJĖ:
Koncertavo: Pasirodymai gastrolėse Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Uzbekistane,  Kirgizijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Mongolijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Jugoslavijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Makedonijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Kinijoje su daugiau kaip 120 kolektyvų (tame tarpe 20 operos teatrų).
Dalyvavo žiuri: Vienoje, Krokuvoje, Zagrebe; pirmininkas – Sofijoje, Varšuvoje, Budapešte, Zalcburge, Paryžiuje.
Apdovanojimai: Mongolijos Liaudies Respublikos tautų draugystės ordinas – 1987 m.;
Rusijos Federacinės Respublikos nusipelnęs meno veikėjas – 1989 m.;
Austrijos Respublikos Garbės pilietis – 1994 m.
Repertuare: visos Beethoveno, Brahmso, Schumanno, Čaikovskio simfonijos, Vivaldi, Skarlatti, Stamico, Haydno, Saljerio,  Mozarto, Schuberto, Mendelsohno, Franco, Mahlerio, Brucknerio, Dvorako, Bizet, Berliozo, Borodino, Glazunovo, Miaskovskio, Prokofjevo, Šostakovičiaus, Gagnidzės, Žiganovo, Kalninšo ir kt. kompozitorių uvertiūros ir simfoniniai kūriniai, o taip pat ir Ramo, Glucko, Weberio, Wagnerio, Verdi, Strausso, Ravelio, Debussy, Smetanos,  Griego, Stravinskio, Schoenbergo, Britteno, Koplendo, Denisovo, Šnitkės, Czo Čžen Juanio, Vaskso stambių formų kūriniai bei operos.

Parengė AŽN

Piano trio. Kęstutis Grybauskas, Vilma Rindzevičiūtė ir Irina Venckus

Žymus Lietuvos fortepijono ir fortepijoninio ansam­blio atlikėjas ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir tea­tro akademijos profesorius Kęstutis Grybauskas 1991 metais subūrė keturių pianistų ansamblį. Šis ne­tradicinis pianistų ansam­blis atlieka įvairių amžių ir stilių muziką, sukurtą vienam ir dviem fortepijo­nams šešioms ir aštuonioms rankoms. Ansamblio kon­certai sulaukė puikaus at­garsio ir pripažinimo mūsų šalyje bei Austrijoje, Belgi­joje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Nor­vegijoje, Šveicarijoje, Ven­grijoje, Vokietijoje.

Šioje plokštelėje profesorius Kęstutis Grybauskas drauge su savo buvusiomis studentėmis Vilma Rindzevičiūtė ir Irina Venckus pateikia retai atlieka­mus XIX amžiaus kompozitorių C. Czerny, C. Galos, L. Andre, J. Asher bei 1929 m. gimusio lietuviųkompozitoriaus V. Bag­dono kūrinius fortepijonui šešioms rankoms

Piano  duo. Vilmos Rindzevičiūtės ir Irinos Venckus
fortepijoninis duetas kūrybinę veiklą pradėjo 1997 metais. Vilma Rindzevičiūtė (1999 m.) ir Irina Venckus (2001 m.) baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. K. Grybausko fortepijono ir fortepijoninio ansamblio kl.) ir įgijo muzikos magistro laipsnį. Pianistės yra trijų tarptautinių fortepijoninių duetų konkursų Lietuvoje (Visaginas, 1997), Didžiojoje Britanijoje (Londonas, 1998), Belgijoje (Beringenas, 1999) laureatės. Fortepijoninis duetas tobulinosi profesorių Hans - Peter ir Volker Stenzl fortepijoninių duetų meistriškumo kursuose Vokietijoje, profesoriaus Hans Schicker fortepijoninių duetų meistriškumo kursuose Šveicarijoje. Pirmą kartą Lietuvoje atliko 5. Jadassohn ir F. J. Fetis sekstetus fortepijoniniam duetui ir styginių kvartetui su M. K. Čiurlionio ir Kauno styginiais kvartetais.

Koncertavo prestižinėse koncertų salėse Guildhall School of Music and Drama Lon­done bei F. Liszto muzikos akademijoje Budapešte. Fortepijoninis duetas dalyvavo jaunųjų atlikėjų festivalyje „Atžalynas 2000", „Didysis muzikų paradas 2000 " Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Šv. Kristupo vasaros festivalyje (Vilnius, 2001 m.). Koncer­tavo Anglijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

 

Antanas Jozėnas

Auksinio CD 2006 laureatai